Vytautas Eigirdas (1957–2012) buvo įvairiapusis kūrėjas, gebėjęs vienodai gerai ir tapyti, ir piešti, ir lieti akvareles, bet pirmiausia save laikęs tapytoju. Vadinamosios lūžio kartos atstovas į meno pasaulį atėjo ypatingu laiku, kai prasidėjo politinio, ekonominio, kultūrinio šalies gyvenimo permainos. Tačiau V. Eigirdui rūpėjusios temos – žmonijos egzistencijos analizavimas per religinius ir mitologinius siužetus – tuomet pernelyg baugino ir šokiravo.
Tai buvo svetima Lietuvos dailės tradicijai, tautiečiai dailininkai mieliau ieškojo lietuviškumo ženklų, tapė istorinius ar peizažo vaizdus. Pasak dailėtyrininko Igno Kazakevičiaus, V. Eigirdas, norėdamas išreikšti mintį, metė iššūkį tradiciniams dailės kanonams. Dramatiškas, emocingas ir ekspresyvus V. Eigirdo pasaulis išsiliejo biblinių, mitologinių, koridos siužetų paveiksluose bei piešiniuose.
Intelektualusis tapytojas, apmąstydamas permainų laiką, paaiškinimo ieškojo skaitydamas Bibliją. Joje V. Eigirdas atrado krikščioniškame pasaulyje bei tradicinėje lietuvių katalikų bažnyčioje vengiamus skaityti pranašo Ezekielio raštus. Dailininkas deklaravo nestereotipinę Šventraščio traktuotę. Šv. Jono apreiškimo ir Ezekielio pranašysčių vizijų versijos jo kūriniuose paskatino kritikus praminti V. Eigirdą apokalipsės dainiumi. Jo darbai ir gyvenimo būdas rodė, kad menininkas vaikščiojo peilio ašmenimis.
Su kone pamišėlišku užsispyrimu menininkas ne tik gynė savo kūrybos tiesą, bet ir laikėsi įsikibęs tradicinių technikų, studijavo senųjų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį. „Jo kūriniai ir grafiški, ir faktūriški, kai kurie jų labai tamsūs – iki gilaus (pragariško) juodumo, arba atvirkščiai – itin šviesūs… Apskritai, sakyčiau, šio menininko teptukas, o gal, tiksliau, intelektas sukuria tokią objektyvią realybę, kokia ligi tol neegzistavo“, – apibūdina dailėtyrininkas Gintaras Kušlys.
Į šią realybę nėra paprasta panirti. Suvokti ar juolab pamėgti V. Eigirdo tapybą – nelengva. Ši paroda skirta V. Eigirdo tapybos retrospektyvai, pažinčiai su kūrėju, savo tapybinėmis vizijomis pralenkusiu laiką ir vargu ar iki galo suprastu.
