„Rieda dvi bački.“

Spektaklis yra apie santykį su vaiko idėja, santykį su šokiu, santykį su kūrybinių procesu: prasmės ieškojimas, tikrumo ieškojimas, bandymas išbūti kūrybos ir gyvenimo buityje. Spektaklis kalba apie lūkesčius ir stereotipus primetamus sau ir kitiems.

„Jagas žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi FB algoritmas išskaičiuojantis mūsų poreikius ir baimes bei apčiuopęs achilo kulną spaudžiantis jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir svarbiausia – pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą.“

„Manau, jog tokią depresyvią egzistenciją atpažins daugelis. Egzistenciją, kurioje teigi, jog išorinis pasaulis nėra vertas susirūpinimo, bet tuo pačiu slepi savo jautrumą. Manau, jog žiūrovas net ir paskutinę spektaklio sekundę negalės apsispręsti, ar šie personažai yra menki žmonės, ar kažkas, kas yra arčiausiai dieviškumo“ (režisierė Laura Kutkaitė)

Kas iš tiesų buvo Borisas Godunovas? Prasisiekėlis, visomis įmanomomis priemonėmis, klasta ir žudynėmis siekęs absoliučios valdžios, ar drąsus reformatorius, dėl savo reformų sulaukęs tiek tuometinio elito, tiek liaudies neapykantos?

„Nors spektaklyje kalbama apie negalią, galų gale nei kūrybinė komanda, nei žiūrovai nebemato negalios – jie mato tik labiausiai įgalius, laisvus žmones, kurie švenčia savo egzistavimą, savo gimimą, patį gyvenimą“, – teigia režisierė Kamilė Gudmonaitė.

„Deginanti trintis“ – tai paralelinis mūsų pasaulio atspindys, kuriame laikas pailgėja ir peržengia įprastas ribas. Jame gyvena „Deginančios trinties“ būtybės – „šunyčiai“ ir „trynėjai“, kurios geba formuoti figūras pasitelkdamos savo neįprastus kūnus. Kaip ir mes, šios būtybės apsėstos noru turėti kuo daugiau ir varžosi niekada nesibaigiančioje kovoje dėl teritorijos.“

„Spalio 2. Bemiegė naktis. Jau trečia iš eilės. Aš greitai užmiegu, bet po valandos prabundu, lyg būčiau įkišęs galvą į nesamą skylę. Nuo tada visą naktį iki penkių tarsi miegu, tačiau tuo pat metu ryškūs sapnai neleidžia užmigti. Aš formaliai tarsi miegu greta savęs, o pats tuo metu turiu grumtis su sapnais.“ (Dienoraščiai. 1910–1923, Franz Kafka)

Ar įmanoma tokia netradicinė askezė? Atviras brutalumas ir dieviškas grožis – kaip tai dera tarpusavyje, kokie slapti ryšiai sieja didžiausią blogį ir aukščiausią gėrį?

„Sveikinu visus atvykus į socialinę simuliaciją „No Fake*“.

"Nature has no limitations. Imagination has"

„Isaaco Asimovo sąvoka „Frankenšteino kompleksas“ – baimė, kad dirbtinis intelektas gali atsigręžti prieš žmogų – neturi pagrindo. Problema kur kas niūresnė, ir tai esame mes.“

„Nieko nežinodamas esi tuščias.“

„Audroje“ visi mėgina užgrobti, įtvirtinti arba išplėsti savo galią. Prosperas nesirūpina valdžia ir netrukus jo brolis kartu su Neapolio karaliumi surengia sąmokslą, pasmerkdami Prosperą mirti vandenyje. Gonzalas jį išgelbsti ir … Skaityti daugiau