Ivano Turgenevo „Įnamis“ – tai pjesė apie karalius, netikėtai pavirstančius juokdariais, ir apie juokdarius, pavirstančius karaliais. Tai pjesė apie žmogiškumą ir jo pergalę – sunkią, skaudžią, kainavusią daugybę pažeminimų, tačiau neabejotiną pergalę. Ir tai anaiptol ne banalus „happy end“, kai tobulas gėris triumfuoja, o tobulas blogis sunaikinamas. Turgenevas neturi iliuzijų – viskas lieka taip pat, pasaulis nepasikeitė, bus dar daugybė tokių jeleckių ir kuzovkinų, trembinskių ir kartašovų. Tačiau nors vienam iš skriaudžiamųjų šįkart pavyko – savųjų pažeminimų kaina pelnyt mažytį, paprastą, privatų rojų. Susigrąžint savigarbą.
Susigrąžint savo namus ir savo vietą pasaulyje. Ir netgi pelnyt šiokią tokią buvusiųjų skriaudėjų pagarbą, kad ir palaižūnišką… Derėtų prisiminti tokią vieną gražią istoriją – apie rūstų Senojo testamento Dievą, kuris šiek tiek panašioje situacijoje, laimėjus ne išdidžiųjų jėgai, o paprastam ir naivokam žmogiškumui, pasak pranašo Elijo, neištvėręs nusišypsojo į barzdą ir pasakė: „mano vaikai nugalėjo“.
