Jokūbo Brazio „Žuvėdra“ yra spektaklis, kuris grįš į jūsų sapnus. Jaunam režisieriui klasikinę pjesę pavyko paversti metafiziniu sapnu, kuris ilgam paliečia ir pakeičia visų mūsų sąmonę. Tai eksperimentas, neapsiribojantis scena. Ta pelkė įtraukia mus visus ir nepalieka mūsų ramybėje, kad dar sykį išgyventume tos šeimos dramą – ir save joje.
„Žuvėdra“ gimė iš vieno aktorių kurso kūrybinių eksperimentų. Nuo pat spektaklio pradžios norom nenorom pasijunti kaip nedidelės jaunų žmonių grupės narys, susilieji su ta grupe, priartėji prie jų tarsi bendrabučio kaimynas. Šis spektaklis ypatingas tuo, kad jame pagrindinis visas įmanomas patirtis įkūnijantis veikėjas yra visa aktorių grupė, kuri veikia kaip milžiniškas jaunos energijos variklis, terpė, kurioje vieno personažo veiksmai uždega kitą. Visas spektaklis – tarsi ant sūpynių: tarp visiško susiliejimo su apnuogintu (tiesiogine šio žodžio prasme) veiksmu scenoje ir atsiribojimo, atsitraukimo, kai kalbama. O viduryje tų sūpynių – tyla, spengianti tyla, kuri ir kuria įspūdį, kad paskendai kolektyvinio sapno atmosferoje. Tyla, kurios metu tas energijos kamuolys priartėja prie žiūrovo ir pasirodo visa užburiančia galia.
Nors dalyvauji pojūčius įaudrinančiame eksperimente, tačiau išgirsti kiekvieną A. Čechovo parašytą žodį ir supranti, kad ši pjesė parašyta dabarčiai, kad ji skirta tau. Pajunti „Žuvėdros“ teksto metafiziką, kurios stiprumas neblėsta, kaip neblėsta ir įkaitusių aistrų tarpusavio kova, nuolatinis meilės ir kūrybos šaltinio ieškojimas. Tai, kas pjesėje buvo kalbama apie draskančias aistras, kūrybinius ieškojimus, kintantį laiką, ateities pranašystes ir išsipildymus, spektaklis leidžia pajusti kūnu. Pasirinkti geresnio su praeitimi atsisveikinančio ir ateitį sveikinančio vaizdinio šis režisierius ir jo aktoriai negalėjo.
