2026 09 25 | 15min.lt

„Atpažįstamumą, bendras temas atrandu per atstumą“, – kiek mįslingai savo pasirinkimą kurti užsienyje vykstančius siužetus paaiškino teatro ir kino aktorius Karolis Legenis, laisvu laiku rašantis pjeses, trumpas noveles. Būtent jo pjese „Prie Švisteko jūros“ prasideda viena iš 91-ojo Klaipėdos dramos teatro sezono iniciatyvų – vakarai, skirti pažinčiai su naująja lietuviška dramaturgija. Viešas K. Legenio pjesės, susitelkiančios į gyvo pokalbio mirtį, skaitymas teatre vyks rugsėjo 30 d. 18.30 val. Kartu su autoriumi ją skaitys aktoriai Jonas Baranauskas bei Digna Kulionytė.

Šiais metais prie Klaipėdos dramos teatro aktorių trupės prisijungęs K. Legenis gimė ir augo Utenoje, aktorystės meno mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jau spėjęs sukurti per 20 vaidmenų įvairiuose teatro pastatymuose bei kine, o taip pat režisavęs ir keletą savo spektaklių, skaitymų proga pakviestas pokalbiui K. Legenis pasakojo apie prasidedančią pažintį su Klaipėda bei rašymo malonumą.

Utena gana toli nuo pajūrio – kokį įspūdį jau spėjote susidaryti apie Klaipėdą?

Tai tikrai labai skirtingi miestai, bet yra tam tikrų panašumų. Utena turi daug fabrikų, tokią fabrikinę zoną turi ir Klaipėda. Manau, kad romantizuoju, bet būtent šiuo laiku, kai ateina ruduo, kai krypstama link žiemos – miestas pasidaro labai artimas savo rūkais, savo melancholija. Rudenį jis tylesnis, ramesnis, jame gali neskubėti, jame patogu rašyti ir mąstyti. Nors Klaipėdoje iš esmės nėra labai dinamiškų gyvenimo tempo skirtumų – ar vasarą atplaukia kruiziniai laivai su begale turistų, ar rudenį grįžta į mokslus studentai – nepajuntu to, miestas išlaiko savo ritmą, autentiką, atmosferą. Taip pat manau, kad tai labai kinematografiškas miestas – jame daug gražios architektūros, jis man jaukus.

Esate aktorius, bet ir intensyviai rašote. Kaip rašymas atsirado jūsų gyvenime ir būtent pjesės?

Akademijos laikais, kai studijavau bakalaurą, reikėjo daug užsirašinėti ir rašymas ranka tapo vis artimesnis. Rašyti pastūmėjo ir patikusios knygos bei kino filmai. Vieni pirmųjų užrašų buvo pastebėjimai, interpretacijos, minčių srautai apie matytus kino filmus. Kiek vėliau rašymas krypo į dalykus, susijusius su aktoriniu „raumeniu“. Tais tarpais, kai neturėdavau darbo, pjesių rašymas padėjo ne tik nenutolti nuo teatro, bet ir atvėrė skirtingas perspektyvas gilintis į savo vaizduotės personažų psichologiją. Rašymo procese man ypač įdomus veikėjų santykio su savimi, „kitu“ ir aplinka analizavimas, jų proto ir jausmų konfliktas, jų kompleksiškumas. Visa tai man yra saviti asmens psichologiniai slėpiniai, kuriuose veriasi tai, kas paslėpta, nematoma ar nepažinta. Svarbu ir tai, kad laikas, kuriame gyvenu, man yra per greitas, bet rašydamas galiu pasirinkti savo ritmą ir jame gyventi, tad tai – savotiška asmeninė užuovėja.

Minite, kad rašyti pastūmėjo ir literatūra – kas labiausiai įkvėpė, įkvepia?

Šis klausimas susijęs ir su artėjančiu pjesės skaitymu, šalia kaip tik turiu pasidėjęs austrų rašytojo Thomas Bernhard „Grimzdėją“, jį miniu ir savo pjesėje. Labai rekomenduoju jį paskaityti, yra išverstos kelios šio autoriaus knygos. Tai ir jau minėtas „Grimzdėjas“, taip pat „Kalkinė“, „Senieji meistrai“. Būtent T. Bernhard knygos man padarė nemažą poveikį, jis mėgsta naudoti atsikartojimus, srautinę rašybą. Kitas svarbus rašytojas – Jon Fosse. Šalia to yra semiotiniai, filosofiniai tekstai. Man labiausiai patinka literatūra, konkrečiai nediktuojanti aiškaus naratyvo, sudėta iš skirtingų vaizdinių ir minčių, sudarančių galimybę pačiam įsivaizduoti visumą. Iš paskutinių šiemet skaitytų knygų labai patiko brazilų autorė Clarice Lispector, pavyzdžiui, jos „Žvaigždės valanda“. Paminėčiau ir Elfriede Jelinek, ji taip pat austrų rašytoja, aišku, skaitydavau ir Stefan Zweig ar Rainer Marie Rilke. Esu pastebėjęs, kad man patinka austrai – jie šaltesni, jų tekstuose mažiau melo, atrodo, kad jie artimesni lietuviškam mentalitetui. Žinoma, mane veikia ne tik literatūra, bet ir kitos meno šakos, pavyzdžiui, rašydamas dažnai klausausi muzikos, ypač klasikos.

Koks jūsų kūrybinis procesas? Ar turite sau išsikėlęs reikalavimus struktūrai, kalbai, personažų konstravimui ar pan.?

Būtent „Prie Švisteko jūros“ pastūmėjo paieškoti specifinio rašymo modelio. Mano rašymo procese svarbų vaidmenį atlieka vaizdinė medžiaga. Rašau apie vietas, kurių nežinau, tad su Google maps virtualiai keliauju per kraštovaizdžius, nuosavų namų rajonus, baseinus, fontanus, restoranus, paplūdimius, viešbučius, kalnus, sodus ir ieškau įkvepiančių vietų. Jei kažkas patraukia akį – išsisaugau nuotrauką, tai tampa erdve vystytis ir sąveikauti personažams. Draugai ir pažįstami dažnai klausia, kodėl rašau apie vietas, kuriose nebuvau. Tai sunku paaiškinti, tame ir savotiška egzotika – įdomu tai, ko nesu patyręs, kur nesu buvęs, bet jaučiu tam artimą ryšį. Paradoksalu, tačiau rašydamas apie vietą, kur nebuvau, jaučiu ryšį ir su Lietuva. Kalbant apie veikėjus, naudoju nusistovėjusį bruožų rinkinį – dažniausiai tai ryškūs skruostikauliai ir tamsūs juodi plaukai. Beveik visi veikėjai nešioja tamsius akinius, slepia akis – tai drovumo ženklas. Akys išduoda daug dalykų, o mano personažai nenori savęs lengvai atskleisti, siekia išlikti nesuprantami ir net man pačiam, rašančiam, sunkiai atpažįstami. Turiu prisikasti prie jų, praleisti nemažai laiko su jais, kad priartėčiau. Taip pat kurdamas veikėjus kreipiu dėmesį į jų drabužius, į jų namuose esančias interjero detales, spalvas, baldus bei jų medžiagiškumą. Dažniausiai rašau naktimis, esu nakties ir vakaro žmogus – tuomet ramiausia, tyliausia ir geriausia susikaupti. Sėdžiu ir bendrauju su jais kaip su savo draugais – klausiu, apie ką jie svajoja, kuo gyvena, kas juos jaudina, neramina. Kažkas užsimezga ir tai išplėtoju. Pastebėjau, kad paprastai pasirenku tris veikėjus. Taip pat jau atsikartojantis motyvas visuose kūriniuose – žiemos metas.

Naujoji lietuviška dramaturgija. Išgirdus šį apibūdinimą pasąmoningai kyla vaizdinys, jog reikia laukti tautinių atributų, bet savo tekstais keliaujate į kitas šalis.

Ir pats savęs ne kartą esu klausęs, kodėl nerašau apie Lietuvą. Nežinau. Neturiu kaip atsakyti. Mano tekstų veiksmas vyksta kitose šalyse – Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje. Susitapatinimą, atpažįstamumą, bendras temas atrandu per atstumą. Pats gyvendamas Lietuvoje rašau apie išgalvotus žmones, jie man meluoja, man prieštarauja, o aš bandau juos suprasti.

Esmė ne vieta, kurioje vyksta veiksmas, o suvokimas, kad net gyvendami labai skirtingose vietose išgyvename labai panašius dalykus. Pats tai giliau pajuntu, kuomet veiksmą perkeliu į užsienį.

Kitas dalykas, norisi rašyti apie tai, kas įdomu, o įdomu tai, kas dar nepatirta, vietos, kuriose nesilankyta. Rašydamas gali pasaulį susikurti ant darbo stalo ir mano atveju giliausias susitapatinimas vyksta būtent per atstumą.

Pjesė „Prie Švisteko jūros“ perkelia į Strasbūrą. Kodėl Strasbūras?

Pasirinkau atsitiktinai, bet paskui tyrinėjant miestą labai patiko Dievo Motinos katedra, pamaniau, kad nuo ten gali pradėti vystytis veiksmas. Norėjau rašyti apie žmogų, kuris be jokios priežasties išvyko iš savo šalies ir gyvena be jokios priežasties pasirinktame mieste. Jozefas Švistekas pasirodė spontaniškas, mane patį nustebino jo spontaniškumas, tad į klausimą, kodėl Strasbūras, galiu atsakyti tik per personažą – nes jis norėjo gyventi ten, kur jo niekas nepažinotų. Na, o jūra yra tai, kuo ir kame jis gyvena – visi filmai, knygos, dailės kūriniai – begalinis informacijos laukas, iš kurio tiesiog neįmanoma išbristi.

Galima nujusti kritinę gaidelę, su kuo ji susijusi?

Tai gal daugiau savikritika, apmąstydamas personažą kritikuoju ir save. Pjesėje yra mintis, kad visi literatūros kūriniai, filmai atima iš manęs mane patį, nebesuprantu, kur esu tikras ir darosi vis sunkiau palaikyti ryšį tiek su savimi, tiek su aplinka, tiek su kitu žmogumi. Tad ir viena iš pagrindinių pjesės temų susijusi su idėja, kad gyvi pokalbiai miršta – nebūdami autentiški nebesugebame palaikyti pokalbio. Ar mintys, kuriomis keičiamės, iš tiesų autentiškos, ar tik atkartojame tai, kas mus supa? Kas aš esu be kultūrinių kontekstų? Tad nors Švistekas ir mėgina pakeisti aplinką, emigruoti, tai nėra pabėgimas – visi kontekstai taip pat keliauja kartu su juo.

„Kaip manote, Milošai, ar šiais laikais dar reikalingos pjesės?“ – nuskamba klausimas jūsų pjesėje, ir iš tiesų, šiuolaikiniame teatre nemažai laboratoriniu principu gimstančių spektaklių, o taip pat spektaklių, kuriamų pagal romanus ar kitus šaltinius.

Manau, kad pjesės grįš į teatrą, jaučiu nemažai ilgesio joms ir kolegų tarpe, tereikia žmonių, kurie jomis patikėtų. Pjesės tau leidžia nugyventi gyvenimą nuo veikėjo gyvenimo pradžios iki pabaigos.

Koks teatras jums pačiam imponuoja labiausiai?

Psichologinis teatras. Grįžtu prie jūros įvaizdžio. Tos pačios neaprėpiamos jūros, puikiai tinkančios apibūdinanti, kiek visko slypi žmoguje. Atrodo, laikui bėgant vis mažiau suprantu apie žmogų, ir tai mane labai domina. Domina pats nesupratimas. Žmogus man yra paslaptis. Toje pačioje Žemėje po tuo pačiu dangaus skliautu mūsų tiek daug. Tokių panašiai skirtingų ir skirtingai panašių.

Karolio Legenio pjesės „Prie Švisteko jūros“ skaitymas vyks Klaipėdos dramos teatre, rugsėjo 30 d. 18.30 val.  Renginys nemokamas. Būtina registracija: užpildyti registracijos formą ČIA.