Bet kurį vaizdą galima interpretuoti kaip pjesę – ji veikia tarytum save organizuojantis principas, nepaklūstantis niekieno valiai. Greta statiškų regimųjų formų pertekliaus, scenoje išvystame ir srautu transliuojamą vaizdinį, kuris it magiška tikrovės inversija atveria mums gyvenimo pasjansą.
Net ir negatyvią konotaciją turinčiame reginyje teatre gali būti išskaitoma pozityvią reikšmę turinti žinutė. Toks žvilgsnis į teatrinius elementus, savitas jų pergrupavimas, gal net pažeidžiantis vietą scenoje, leidžia pabrėžti, išryškinti tai, kas juose svarbiausia. Būtent tokia juslinė prieiga, apimanti tiek kultūrinį bagažą, tiek asmenines patirtis, man yra artimiausias tikrovės tyrinėjimo ir perteikimo kūryboje būdas.
Jeigu teatras yra mūsų realybė, tai tapyba yra langas į gilesnį jos klodą. Kai kurios paveikslų dalys yra neužbaigtos, atviros kiekvienam naujam žvilgsniui, jo sąlygotoms reikšmės permutacijoms.
„D. Dašenkovienės drobėse – slystantys horizontai, atskiromis spalvų dėmėmis nusidažę medžiai ir ilgesingose pozose ištįsusios žmonių figūros. Labai dažnai – moterys. Kartais moteris viena, sustingusi atšiaurioje akmeninėje skulptūroje, kartais drybsanti žolėje ir mąsliai žvelgianti į dangų ar tarsi fėja išsidraikiusiais plaukais ir kulkšnis dengiančiu sijonu vilnijanti per paslaptingo kambario parketą. Kitur ji draugėje. Tačiau net ir tada kūrinyje apčiuopiama vienatvė. […] Žymiai dramatiškesnes nuotaikas autorė kuria grupinėse figūrų kompozicijose. Kituose autorės paveiksluose dar akivaizdesnės sąsajos su teatru. Čia drama dar stipresniais jaudulio šuorais, nerimu, prieštaravimais, abejonėmis ir nusivylimais nužymi visą kūrinio pagrindą. Tačiau akivaizdu, kad teatras čia yra tik aliuzija, veiksmas vykstantis autorės kūriniuose nėra sceninis, jis atkeliavęs iš gyvenimo. Tikėtina, iš pačios autorės patirties. Suklupę, repečkojančios keturiomis, pargriuvę aukštielninkos ar susirietę į kamuolį žmonių figūros dyla savo išgyvenimuose. Tamsūs šešėliai mainosi su šviesos šuorais – viltimi, pažadu ir tikėjimu. D. Dašenkovienė puikiai geba kurti reikiamą nuotaiką ir perteikti atmosferą, yra gerai įvaldžiusi tiek spalvos, tiek formos kalbą. […] Autorė išlaiko pagarbų santykį su meno istorija ir tuo pačiu sėkmingai formuoja individualią raišką.“
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
Dailininkė Daiva Dašenkovienė (g. 1972 m.) aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose, meno akcijose, pleneruose. Yra surengusi 12 asmeninių parodų. Nuo 2021 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 2015 m. dirba Klaipėdos dramos teatre dailininke-dekoratore.
