PANEVĖŽIO LEGENDOS

SOFIJA KANAVERSKYTĖ

Dekoratyvinių vėliavų paroda

Mišri technika | 70×120 cm| 2023–2024 m.

Sofija Kanaverskytė (1935–2024), dailininkė, scenografė, pedagogė, Klaipėdos universiteto docentė, gimė ir mokėsi Panevėžyje.

1958–1964 m. studijavo scenografiją Lietuvos valstybiniame dailės institute. Baigusi institutą dirbo Panevėžio dramos teatre, kuriam vadovavo režisierius Juozas Miltinis. Nuo 1967 m. dirbo pirmąja scenografe Vilniaus jaunimo teatre. 1969 m. S. Kanaverskytė pradėjo dalyvauti parodose, surengė daugiau nei 30 personalinių parodų. Nuo 1996 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Nuo 1974 iki 2024 m. gyveno ir dirbo Klaipėdoje. 35 metus dėstė scenografiją Klaipėdos universitete, kūrė scenografiją ir kostiu­mus spektakliams Lietuvos bei užsienio teatruose. Klaipėdos teatruose apipavidalino apie 30 spektaklių. 1984–2002 m. dirbo tradicinių Jūros šventės karnavalų vyriausiąja dailininke.

Dailininkė buvo daugiau kaip 20 metų vykstančios akcijos „Ant gerumo sparnų“ iniciatorė. Jos metu Klaipėdos dailininkai, LDS nariai, savo darbus kasmet dovanojo Klaipėdos jūrininkų ligoninei. 2021 m. S. Kanaverskytė išrinkta Klaipėdos miesto kultūros magistre, o 2022 m. – „Metų klaipėdiete“.

„Panevėžio legendos“ – paskutinė dailininkės paroda. Pirmą kartą eksponuota 2024 m. gegužės mėnesį Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Apie parodą:
Minint Panevėžio dramos teatro 80-metį, privalėjau pabrėžti šią reikšmingą datą savo darbais, tarsi paminklu žmonėms, paaukojusiems teatro menui savo gyvenimus ir išaukštinusiems šį teatrą kaip unikalų kultūros reiškinį.

Didžiausią pagarbą skiriu genialiam režisieriui Juozui Miltiniui, išugdžiusiam plejadą aktorių, garsinusių Lietuvą visoje Europoje. Aktorius Stasys Petronaitis savo knygoje rašė: „Miltinis nemokė mūsų vaidinti, bet mokė mąstyti.“ Dėl šios priežasties Panevėžio aktoriai buvo unikalūs ir graibstomi atlikti vaid­menis įvairiose kino studijose. Kad aktoriai taptų tokiais, kaip reikalavo J. Miltinis, jie privalėjo ne tik išklausyti savo mokytojo „universitetinių“ pamokymų, bet ir savarankiškai šviestis bei lavintis. Į Panevėžyje įsikūrusį teatrą susirinko profesionalaus išsimokslinimo neturėjęs jaunimas, o daugybę metų kasdien semdamiesi J. Miltinio mokymų ir užkrėsti poreikiu kaupti savyje žmonijos per visą istoriją pasiektas kultūros bei mokslo vertybes, jie tapo giliai protaujančiomis ir intelektualiomis asmenybėmis. Jie kūrė supratę dramaturgijos esmę, išgyvendavo vaidmenį, tarsi čia pat gimusią savo mintį, įtikinamai ir įtaigiai, sustiprindami jį savo išmintimi, supratimu arba net savais žodžiais, besiveržiančiais iš pačios širdies.

Toks aktorių aukojimasis ir išmintingai režisieriaus parinkta dramaturginė medžiaga sukūrė sąlygas provincialiame mieste ant Nevėžio kranto, kur ganėsi žąsys, atsirasti intelektualiam Panevėžio dramos teatrui. Ši meno šventovė ugdė ir žiūrovą, skatino jį mąstyti, prasmingai gyventi, siekti savojo idealo ir kurti vertybes.

Šio teatro menininkų veikla tapo legenda, sudrebino teatro rutiną, įžiebė provincijos renesansą ir plačiai pasklido toli už Lietuvos ribų.

Šiandien, totalinio humanistinių vertybių nuosmukio metu, manau, būtina iškelti šiuos šviesuolius aukštyn tarsi vėliavas, kad eidami pirmyn nepamirštume jų išminties. Pasirinkau bažnytinės vėliavos formatą neatsitiktinai. Tuo tarsi rodau, kad šių dvylikos žmonių atvaizdai verti nešti aplink bažnyčią per atlaidų iškilmes. Jie – lyg šventieji, lyg apaštalai, iš  scenos skleidę gerumą, tiesą, tikėjimą ir meilę artimui, kaip meilę sau. Jie – tarsi žemiškieji šventuoliai, siekę išmintimi apšviesti žmonių protus, aukoję savo jėgas ir energiją iki pas­kutinio lašo. Tokia buvo J. Miltinio mokykla.

1964 m. baigiau Dailės institutą ir dvejus metus dirbau Panevėžio dramos teatre dailininke-statytoja. Pažinau šį teatrą iš vidaus. Žavėjausi ir stebėjausi viskuo, kas tuo metu ten vyko. Didelę dalį įspūdžių aprašiau savo dienoraščiuose, dalis jų sugulė mano atsiminimų knygoje „Gyvenimas gražus“, išleistoje 2022 m. Pagarbą ir meilę bei pamokas, išmoktas šiame teatre, jau 60 metų nešioju savyje. Ten sutikti žmonės lyg gyvi man stovi akyse. Ir šiandien atsimenu jų balso tembrą, eiseną, vaidmenis. Džiaugiuosi ir tikiu, kad ši paroda sustiprins Lietuvos žmonių širdyse šviesos, kurią skleidė Panevėžio dramos teatras, atminimą. Linkiu, kad ta šviesa ir dabar mums rodytų kelią, einant per gyvenimą.