Parodos atidarymas ir Liudviko Rėzos kūrybos skaitymai – 2024 11 16, 15:00 val.
Pagal knygą:
Liudvikas Rėza „Prutena“ (sudarė Liucija Citavičiūtė, iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas)
Parodos kuratorius Gytis Vaškelis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Apie autorę:
Gimė 1974 m. sausio 14 d. Kaune.
1995 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Grafikos skyriuje.
1997 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Foto-video (dabar Medijų) katedroje.
2021 m. baigė meno terapijos magistro studijas Česterio universitete, Anglijoje.
2003 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
„Gimiau ir augau Kaune gūdžiais tarybiniais laikais. Tėvai ir seneliai buvo ir mokytojai, ir menininkai, bet tikrai nekonformistai, kūrybingi žmonės, todėl, kadangi labai mėgau piešti, mokiausi J. Naujalio meno gimnazijoje, dailės mokykloje. Studijavau grafiką ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje. Kūrybinį kelią pradėjau instaliacijomis ir vaizdo objektais, tarpdisciplininiu menu, tuomet tik besirandančiu kompiuteriniu dizainu paraleliai su mažąja grafika bei iliustracija, tradiciniu knygos menu. Dar vėliau baigiau meno terapijos magistro studijas Anglijoje, Česterio universitete, nes gyvenimas nunešė ten, į Vidurio Angliją, kurioje ir teko auginti vaikus, jaukintis angliškus papročius. Visgi nuo Lietuvos nutolusi niekada nesijaučiau: dalyvauju parodose ir veiklose, projektas-paroda „Tik neatsigręžk atgal, nes akmeniu pavirsi“ apkeliavo kelis miestus (2016). Iliustruoju knygas vaikams ir suaugusiesiems bendradarbiaudama su Lietuvos ir kitų šalių leidyklomis – jų, mano iliustruotųjų, jau tikrai daugiau nei 50.
Rėzos vardą žinojau nuo paauglystės – jo surinktas Mažosios Lietuvos dainas Kaune dainavome su savo folkloro grupele, kuriai priklausė ir mano brolis Rokas. Žavėjomės Mažosios Lietuvos dainų specifika, švelnumu, lyriškumu. Tai buvo Sąjūdžio metai, kai Lietuva vadavosi iš Sovietų Sąjungos, o lietuviškos dainos jaunimui padėjo kovoje už laisvę. Mažai tiesos tuomet žinojome apie tragišką lietuvininkų likimą, bet gilinomės ir ieškojome medžiagos bandydami suprasti jų gyvenimo būdą, kartojome jų kostiumus, mokėmės keistų pamario žodžių. Toms dainoms būdingas lyriškumas, deminutyvai ir vingiuojančios melodijos, kartais tiesiog užliūliuojantis tolimų laikų švelnumas. Vadindavome jas tiesiog Rėzos dainomis.
Kai 2006 m. Literatų gatvės projektui kūriau keraminį Liudvikui Rėzai skirtą atminties skydelį, kuris ten sėkmingai kabo iki šiol, dar nebuvau skaičiusi Rėzos eilių, bet puikiai žinojau jo surinktas dainas, todėl žuvies formos plokštėje išvingiavau „Eisva mudu abudu“ dainos eilutes. Bandžiau perteikti paslaptingą subtilumą, paauglystėje man užkoduotą Rėzos vardu. O dabar, po daug metų, Rėza atsiskleidė dar plačiau ir įvairiau per savo eilėraščius, išverstus Antano A. Jonyno. Pasirodo, jo kūryba – tai ne tik liaudies dainos, bet ir sudėtingi istorijos vingiai, ir karalienės dialogai, ir filosofija, ir Kantas, ir karo žygiai, ir liuteroniškosios dvasios skrydis. Germaniškas ir prūsiškas dialogas, slenkančios kopos ir Aistmarės, laiveliai, „nužėgliuojantys“ gerokai toliau negu iki dabartinės lietuviškųjų Kuršių marių ribos. Viliuosi, kad šis mano vizualinis pasidainavimas tušu ir akvarele su Rėza buvo prasmingas ir kad kažkiek jo poezijos dvasios pavyko pagauti ir perteikti Prutenos vizijose.“
Daugiau apie dailininkę Eglę Gelažiūtę-Petrauskienę: egleg.carbonmade.com
