2025 02 11 | bernardinai.lt
Klaipėdos dramos teatre latvių režisieriaus Elmaro Senkovo režisuojamo spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ pagal Andrio Kalnozolo romaną tuo pačiu pavadinimu premjera dar tik įvyks, bet žiūrovų susidomėjimas būsimu spektakliu – milžiniškas. Bilietai beveik iššluoti į abu premjerinius rodymus vasario 14 ir 15 dienomis, jie sparčiai tirpsta ir į tolimesnius spektaklio rodymus mėnesio gale. Likus vos kelioms dienoms iki premjeros, kūrėjai ir aktoriai dalinosi mintimis apie daugybę skaitytojų pavergusio kūrinio kelionę į sceną Klaipėdoje.
Vos pasirodęs Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ Latvijoje tapo bestseleriu, po poros metų išverstas į lietuvių kalbą jis lygiai taip pat greitai patraukė ir lietuvių skaitytojų dėmesį. Dėl to žinia, kad Klaipėdos dramos teatre kuriamas spektaklis pagal šią knygą iškart patraukė ją jau skaičiusiųjų dėmesį. Romane pasakojama mažame miestelyje gyvenančio keistuolio Oskaro istorija. Vietinių Kalendorium vadinamas Oskaras turi fenomenalią atmintį, bet jam labai sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nepaisant to, jis po truputį tampa bendruomenę buriančia figūra.
Knygos gerbėjais save įvardina ir visa spektaklio kūrybinė komanda. „Kai režisierius pakvietė prisijungti į komandą ir pasakė pagal ką bus kuriamas spektaklis, buvau nepaprastai laimingas, – neslėpė scenografas Reinis Suhanovs, – Latvijoje pagal „Mane vadina Kalendorium“ jau yra spektaklis, kuriamas filmas. Esu daug dirbęs užsienyje tiek su operomis, tiek su dramos teatrais, bet tai pirmas kartas gyvenime, kai kuriu pagal latvių autorių užsienio šalyje, ir tai pačiam procesui suteikia kažkokio gerumo ir švelnumo. Be to, puikiai pažįstu romano autorių ir pats esu kilęs iš miestelio, esančio knygos autoriaus ir knygos pagrindinio personažo prototipo gimtojo miestelio kaimynystėje. Šis spektaklis man taip pat ir grįžimas į širdimi artimai pažįstamas vaikystės vietas. Tai labai asmeniškas darbas.“
Suhanovs „Mane vadina Kalendorium“ sukūrė netikėtą scenografiją iš automobilinių priekabų – teatrui tarsi visiškai neįprastas, bet mažų miestelių realybę puikiai atspindintis objektas. Darbas su priekabomis scenoje nemažas iššūkis visiems, „sunku dirbti su nuolat judančia scenografija – joje tiek maži, tiek dideli objektai, bet visi glaudžiai bendraujame ir ieškome skirtingų būdų, kaip šviesos pagalba perteikti įvairias spektaklio erdves – veiksmą realybėje ar vidinį pagrindinio herojaus Oskaro pasaulį“, – sakė šviesų dailininkas Niks Cipruss. Jam pritarė ir spektaklio choreografė bei režisieriaus asistentė Sintija Skrabė: „Nuo pat pirmos repeticijos mums buvo labai svarbu, kaip aktoriai išlipa ir įlipa į jas, kaip jas traukia ir stumia. Ką daryti, kad būtų saugu, patogu ir atrodytų natūraliai. Daug dėmesio skyrėme įvairių techninių detalių išmokimui: kaip priekabas stabilizuoti, ištiesinti.“ Choreografė negailėjo pagyrų ir visai didelei spektaklyje vaidinančių aktorių grupei, „didžiulis malonumas dirbti su šio spektaklio aktoriais, jaučiu, kaip jie mėgaujasi savo darbu, manau, esame puiki komanda. Kiekvienas iš jų turi ypatingą vaidmenį, net jei scenoje pasirodo tik kelioms minutėms. Spektaklis yra didžiulis mechanizmas ir visos jo dalys, visa bendruomenė labai svarbi – jei kažkurio trūktų, visas mechanizmas subyrėtų. O toje vienovėje išryškėja ir per visas Oskaro patirtis atsiskleidžianti visus vienijanti šviesa“, – apibendrino S. Skrabė.
Netikėtu kampu spektaklį pakomentavo ir jo kompozitorius Edgars Mākens, „kadangi spektakliu ir knyga į Lietuvą atnešame gabalėlį Latvijos, kartu atnešame ir įvairios latviškos muzikos miksą. Niekada nemaniau, kad kada nors spektakliui naudosiu 90-ųjų latvišką šokių muziką“. E. Mākens taip pat minėjo ir ypatingą vietą „Mane vadina Kalendorium“ užimančią norvegų kompozitoriaus Edvardo Griegio siuitą „Peras Giuntas“, „jos muzika skamba teatre, kuriame Oskaras apsilanko savo miestelyje, tai yra priežastis, dėl kurios Oskaras pats sumano kurti teatro spektaklį. E. Griegio kūrinys reikšmingas ir man pačiam, visa specialiai šiam spektakliui kurta muzika iš esmės atsispiria nuo trijų vienos iš siuitos dalies, „Ozės mirtis“, natų“. Kaip ir choreografė, kompozitorius negailėjo komplimentų Klaipėdos dramos teatrui, „esu dirbęs Latvijoje, Suomijoje, Estijoje, Lenkijoje, bet šis teatras turi pačią geriausią garso įrangą ir geriausius garso režisierius“.
Eilę vaidmenų scenoje kuria net šešiolika geriau ir mažiau pažįstamų veidų iš Klaipėdos dramos teatro. Pagrindinį Oskaro vaidmenį augina šiuo metu sėkmės laikotarpį išgyvenantis aktorius Džiugas Grinys. Visai neseniai didžiulę susidomėjimo šiuo aktoriumi bangą sukėlė Igno Miškinio režisuotas filmas „Pietinia kronikas“, kur jis taip pat atliko pagrindinį vaidmenį. D. Grinys apie Oskarą kalbėjo lakoniškai, bet akcentavo šio neįprasto personažo svarbą ir gylį, „iškart įsimylėjau patį Oskarą. Romanas yra apie ėjimą į šviesą, o ieškodamas šviesos Oskaras tampa šviesa aplinkiniams. Man pačiam viską gerai apibūdina knygoje esanti apaštalo Pauliaus citata, kad svarbiausia gyvenime trys dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė, o svarbiausia trijulėje – meilė. Tad ir man šis vaidmuo pasidarė artimas, su juo esu priverstas ieškoti naujo jautrumo. Tokio joks kitas vaidmuo dar nereikalavo“.
Tiek knygos, tiek spektaklio pasaulyje vieni svarbiausių žmonių Oskarui yra jo mama (akt. Eglė Barauskaitė) bei nuo miestelio gyvenimo nuošaliau besilaikanti atšiaurioji Janina (akt. Darius Meškauskas). D. Meškauskas viename iš Klaipėdoje kurtų E. Senkovo spektaklių jau yra įkūnijęs moterišką personažą („Mama Drąsa“, 2018 m.). „Antrą kartą vaidinsiu moterį. Ji labai brutali, bet kalbant iš aktorinės pusės, kaip ir pirmą kartą, kuomet ruošiau vaidmenį „Mamai Drąsai“, žinau, kad man reikia vaidinti ne moteriškumą, bet reiškinį, monstrą. O tai, kad esu moteris, bus aišku iš sijono. Janina yra pirmoji Oskaro draugė ir mokytoja, tad mums su Džiugu nėra sunku, nes ir tikrovėje esu jo mokytojas“, – dalinosi aktorius. Anot D. Meškausko, šis spektaklis išsiskiria labai įdomia dramaturgija, „tai minties dramaturgija, Oskaras nuolat daro atradimus, tad prieš mus – jo atradimų grandinė ir visa tai vyksta jo galvoje. Visi personažai scenoje yra vaizduojami tokie, kokie jie yra jo galvoje, kaip jis juos prisimena, kaip jie įstrigo jo emocinėje atmintyje. Realiame gyvenime jie būtų kitokie, bet jis juos prisimena būtent taip“.
Aktorė E. Barauskaitė pabrėžė ir spektaklyje pasirodančios miestelio bendruomenės demografinę situaciją, „mūsų spektaklyje daug įvairaus amžiaus personažų – ir jaunesnių, ir vyresnių, bet ypač daug senesnių žmonių. Norime juos atskleisti, bet tokius, kokius juos matė Oskaras. Tai buvo labai įdomi užduotis, ir patys, ir kartu su choreografe ieškojome tų žmonių plastikos. Mums buvo svarbu, kaip jie juda nuo kojų pirštų iki rankų sąnarių“. Pačiai aktorei tekęs vaidmuo – artimiausias Oskaro žmogus, jo mama. „Vaidinu mamą, pagyvenusią mamą, Oskaras jai yra vėlyvas vaikas. Ji pati – paprasta paprasto mažo miestelio moteris, turinti labai nepaprastą sūnų. Jos nuogąstavimai, kas jam nutiks, kai jos nebebus, nes jos laikas Žemėje jau baigiasi, yra pateisinami. Bet Oskaro naivumas, neįtikėtina drąsa, sielos stiprybė mamai suteikia galimybę išeiti ramia širdimi. Jis atranda savo pašaukimą per kūrybą. Man atrodo mamai svarbiausia suvokti, kad jos kūdikis rado save. Be to, per jį ir kiti miestelio vieniši žmonės rado savo kelią, kuris nesibaigia vien žiauria ir baisia senatve. Oskaras sugeba suteikti atsinaujinimą to miestelio seniems žmonėms. Tai labai gražu“, – pasakojo aktorė. Pasak jos, sukrečiantis, spalvingas ir įspūdingas A. Kalnozolo romanas kupinas įvairių detalių – jų visų nebūtų įmanoma sutalpinti į spektaklį, bet šiuo metu teatre premjerai besiruošiantiems kūrėjams svarbiausia perteikti jo šerdį.
„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.
Spektaklis kuriamas pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.
Spektaklyje vaidina: Džiugas Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis
