2022 12 02, ve.lt
Pirmąją žiemos dieną Klaipėdos dramos teatre garavo bulviniai blynai – kaip reveransas naujausią teatro spektaklį įkvėpusiam Jonui Mekui.
Iš Semeniškių kilęs vienas geriausiai pasaulyje žinomų lietuvių menininkų, JAV avangardinio kino krikštatėvis, poetas ir jo ypatingas pasaulio matymo būdas jau prieš kurį laiką patraukė lenkų režisieriaus Michało Borczucho dėmesį.
Pakviestas kurti spektaklį Klaipėdoje, jis atvyko su idėja scenoje kurti spektaklį, paremtą J. Meko gyvenimu ir kūryba. Naujojo spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera jau gruodžio 9 ir 10 dienomis.
Skirtingus pasaulius jungiantis gyvenimas
„Kokia tai patirtis, kuomet iš savo namų esi išraunamas su šaknimis? Ką tai reiškia, kai staiga atsiduri viename iš didžiausių ir dinamiškiausių to laiko miestų Niujorke? Kaip paveikia susidūrimas su kita kultūra, žmonėmis, kalba?
Kokia patirtis, kai susiduri su kažkuo nauju?“ – ketvirtadienį bulviniais blynais kvepiančioje spaudos konferencijoje spektaklio vystymąsi inspiravusius klausimus vardijo M. Borczuchas.
Anot režisieriaus, „Lost Lost Lost“ spektaklio formos pamatu tapo J. Meko interviu, „kai kurie jų sukurti iš pokarinių J. Meko dienoraščių, o kai kurie tikrai įvykę, kaip jo pokalbiai su Yoko Ono, Johnu Lennonu, Susan Sontag.
Taigi, spektaklis neturi tradicinio pasakojimo formos“. M. Borczuchas kalbėjo, kad J. Meko filmais jis domėjosi nuo seno, jam buvo įdomu patyrinėti šio menininko asmenybę ir jos transformacijas, „norime parodyti jo įvairumą, jo ypatingas meninės ir žmogiškosios laisvės rūšis, kurias jis įgavo, nepaisant daugybės sunkumų gyvenime“.
Spektaklyje figūruojantys interviu apsijungia per mokslinės fantastikos rėmą. Vaizduojamas postapokaliptinis pasaulis, kuriame po nežinomos didžiulės katastrofos nebelieka jokių atvaizdų – nelieka kino, televizijos filmų, nuotraukų.
Lieka tik įvairūs rašytiniai šaltiniai. Tyrinėtojai iš to pasaulio aptinka „Bolex“ kamerą, o sužinoję, kad su tokia ilgus metus nesiskyrė garsus menininkas J. Mekas, naudodamiesi įvairiais archyviniais šaltiniais bando rekonstruoti ir suprasti jo gyvenimo aplinkybes, bando perprasti, kas buvo kinas, kaip veikė kino kamera.
Įkvepianti asmeninės stiprybės istorija
Spaudos konferencijos dalyviams buvo rodomos dvi nedidelės spektaklio ištraukos. Po jų teatro virtuvėlėje susirinkusiems svečiams režisierius sakė, kad būsimiems spektaklio žiūrovams patartų pažiūrėti J. Meko „Lost Lost Lost“ ar kurį kitą iš jo pilnametražių filmų – bent bendrais bruožais susipažinus su tuo, kaip J. Mekas montuoja savo filmus, kaip kuria pasakojimą ir kokiu būdu įrašo realybę, bus galima pastebėti, kad jo kūrybos metodas kažkiek skolinamasis ir spektaklyje.
M. Borczuchas akcentavo, kad spektaklyje jam buvo svarbi šviesi žinia, „gyvename nestabiliais ir dinamiškais laikais, nuolat juntame tam tikrą nerimą, visada buvo svarbi, bet nuo šių metų pradžios ypač svarbia tapo imigrantų tema.
Ką pasakojo J. Mekas bei ką bandome ištraukti ir šiame spektaklyje, kad iš esmės niekur negalime įleisti šaknų – gyvenimas yra judėjimas. Kita vertus, naujoje vietoje įleidžiame šaknis, kad tą vietą pakeistume“.
„Iš to, ką J. Mekas išgyveno, įstrigo, koks buvo didelis jo, kaip menininko ir žmogaus, tikėjimas, kad, nepaisant krizių ir traumų, reikia eiti į priekį, būti atviriems pasauliui ir realybei, atviriems pokyčiams, ieškoti savęs juose“, – apibendrino režisierius.
Suprasti asmenybės veikimo principą
Paties J. Meko asmenybę spektaklyje rekonstruoja net du aktoriai – Jonas Baranauskas ir Darius Meškauskas. „Kaip aktorius bandau J. Meko mechanizmą, o tai išgyvenimo mechanizmas“, – minėjo D. Meškauskas.
Aktorius svarstė, kad J. Meko asmenybės esmėje – didžiulis smalsumas ir pozityvumas, „J. Mekas prarado tėvynę, bet paradoksas tame, kad šis praradimas jį verčia judėti į priekį.
J. Meko pamoka, kad reikia būti smalsiam ir gyventi ateitimi. Daugelis išeivijos lietuvių liko praeityje, liko traumoje ir ją bandė kompensuoti materialine gerove. J. Mekas pasirinko kitą kelią – gyventi kultūroje. Jis pasirinko smalsumą ir pozityvą“.
J. Baranauskas spektaklyje gilinasi į J. Meką vos jam atvykus į Niujorką, „tuo metu jį supo aktyvūs to meto menininkai, o jis pats buvo daugiau stebėtojas, geriantis į save visą aplinką. Bandau ir savyje sužadinti tokį stebėtoją, savotišką antropologą“.
Spektaklyje naudojami J. Meko pokalbiai su menininkais JAV skambės anglų kalba. „Vaidinti anglų kalba – iššūkis, bet per kalbą išlaikome artumą tai aplinkai, kurioje jie vyko“, – sakė J. Baranauskas.
Spektaklis tęsis ir už salės ribų
Spektaklio vaizdo projekcijų autorius Wojciech Sobolewski juokėsi, kad išgirdęs, jog bus kuriamas spektaklis pagal J. Meką, į susitikimą su režisieriumi atsinešė apie 15 idėjų, bet jų visų teko atsisakyti, mat spektaklio pasaulyje nėra videovaizdų.
„Režisierius pasakė, kad nebus siekiama atkartoti J. Meko filmavimo stiliaus ar atkartoti jo filmų, tad nutarėme sukurti tam tikrą erdvę po spektaklio, – pasakojo W. Sobolewski – žiūrovai po spektaklio toje erdvėje galės pabūti su savo emocijomis ir apmąstymais.
Ta erdve bus Semeniškiai, vieta iš kur kilo J. Mekas ir kurią sukūrėme daugumoje iš aktorių išmaniaisiais telefonais filmuotų vaizdo įrašų. Jie juos darė, kai lankėsi J. Meko gimtinėje.“
Aktoriai dalinasi visa eile vaidmenų
Spektaklyje vaidina tiek lietuviai, tiek aktoriai iš Lenkijos. Kiekvienas iš jų scenoje kuria net po kelis vaidmenis. Yoko Ono atkurianti Digna Kulionytė ir Johną Lennoną vaidinantis Karolis Maiskis minėjo, kad jų personažai yra labai plačiai žinomi, tad apie juos buvo galima rasti labai daug informacijos.
Tuo pat metu, nors tos asmenybės gerai žinomos, spektaklio kūrybinis procesas leido į šiuos žinomus žmones, jų gyvenimo aplinkybes pažiūrėti įdėmiau.
Spektaklyje pasirinktas interviu formatas aktoriams buvo proga pažinti ir patį interviu žanrą, pažvelgti į žmones, kurie yra tie, kurie klausia.
„Procesas vis dar vyksta, ir supratau, kad kalbinti tokius žmones kaip J. Mekas buvo labai sudėtinga. Manau, kad visi kalbinantys jį turėjo iššūkį“, – atviravo aktorė Samanta Pinaitytė. Vienas iš jos vaidmenų spektaklyje – žurnalistė.
Po premjeros režisierius susitiks su žiūrovais
Po pirmosios „Lost Lost Lost“ premjeros gruodžio 9 d., iškart po spektaklio – žiūrovai kviečiami likti susitikime su režisieriumi, klausti, pasidalinti kilusiomis įžvalgomis ar pastebėjimais.
Tai – ketvirtoji ir paskutinė 2022 m. Klaipėdos dramos teatro premjera.
Žiūrovų teatre lauks ir fotografijų paroda, skirta Jono Meko gimimo šimtmečiui – „Semeniškių idilės“. Paroda veiks iki gruodžio 14 d.
Spektaklio režisierius Michał Borczuch, pjesės autorė ir dramaturgė Joanna Bednarczyk, pjesę iš lenkų kalbos vertė Gintaras Grajauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė Dorota Nawrot, šviesų dailininkas Robert Mleczko, kompozitorius Bartosz Dziadosz, vaizdo projekcijų autorius Wojciech Sobolewski.
Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Dominika Biernat, Jan Dravnel, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzyńska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.
Spektaklyje dalyvauja Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai.
Spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera Klaipėdos dramos teatre gruodžio 9 ir 10 d.
