2025 04 11 | lrt.lt
Vieną rytą į paauglystę žengianti mergaitė Ema susiginčija su šeima. Ji jaučiasi nesuprasta ir įsiskaudinusi pagalvoja, jog ir pati norėtų kitų nesuprasti. Paskubomis mintyse šmėkštelėjęs noras netikėtai išsipildo ir Ema atsiduria pasaulyje, kur visi aplinkiniai kalba jai nesuprantama kalba. Naujausias Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Ką sakai?“ (režisierius Karolis Maiskis) atsispiria nuo universalios temos – bręstančio ir į paauglystę žengiančio vaiko santykių su aplinkiniais. Prarastas ryšys, gebėjimas išgirsti artimiausius ir gebėjimas su jais bendrauti gali palikti gilias žaizdas šeimoje. Per linksmą, pokštų ir nuotykių kupiną scenos pasakojimą „Ką sakai?“ kūrėjai švelniai primena svarbiausias darnių santykių taisykles.
Centrinius spektaklio personažus vaidinančios aktorės Samanta Pinaitytė (mergaitė Ema), Sigutė Gaudušytė (mergaitės mama bei mokytoja) ir Renata Idzelytė (mergaitės norą nesuprasti aplinkinių išpildanti Keistuolė) dalinosi savo mintimis apie kiekvienai labai atpažįstamą spektaklio pasaulį.
„Ką sakai?“ premjera balandžio 26 ir 27 dienomis.
Viskas sava
Nors spektaklis kuria fantastišką pasaulį, kuriame didžiulę galią turi Keistuolė ir dalį laiko veiksmas vyksta pasitelkiant glosolaliją, vadinamąją „paukščių kalbą“, kalbintos aktorės minėjo, kad iš esmės jis vaizduoja labai atpažįstamas realijas. „Pamenu save tokio amžiaus, kokia dabar yra Ema, – neslėpė paauglę Emą vaidinanti S. Pinaitytė. – Man tai buvo itin sudėtingas laikotarpis, labai dažnai jausdavausi neišgirsta ir nesuprasta.“ Aktorė dalinosi, kad jai neprarasti ryšio su aplinkiniais padėjo teatras: „Pradėjau lankyti teatro studiją ir tai man padėjo išmokti ne tik įsiklausyti į save, bet ir į aplinkinius. Ema dar to nemoka ir net negalvoja, kad išvis ko nors reikia mokytis. Ji užsispyrus, itin reikli ne tik sau, bet ir aplinkiniams. O tai labai trukdo išgirsti kitus ir iš to gimsta didžiulis nesusikalbėjimas, kuriantis dar didesnes sienas tarp jos ir aplinkinių.“
Mamos ir mokytojos vaidmenį kurianti S. Gaudušytė juokėsi, kad skaitant K. Maiskio parašytą pjesę buvo mintis, jog joje nėra nieko svetimo, „mano pačios situacija šiek tiek atitinka spektaklį – dukrai penkeri, sūnui – dvylika. Ema pagal amžių panaši į mano sūnų. Jis taip pat žengia į paauglystę“. Anot aktorės, komiškame pjesės pasakojime slypi ir įspėjimas. „Ema išgyvena staigius emocijų pliūpsnius, bet neturi kada jų paanalizuoti su tėvais. Jie labai mylintys, bet skubantys, neturintys pakankamai laiko savo vaikams. O praleistos progos išsikalbėti, įvairios auklėjimo spragos vaikams augant gali pratrūkti. Ir ne vaikas kaltas, kalti ir tėvai, neradę vaikui laiko, nepastebėję, ką jis išgyvena. Jei tėvai skirtų daugiau laiko vaikams, gal būtų mažiau emocinių sproginėjimų, bet daugumos gyvenimas labai įtemptas. Pati jaučiu, kad nuolat mokausi būti gera mama“, – sakė S. Gaudušytė.
Vaikų problemos nėra vaikiškos
Emos pasaulyje magišką virsmą inicijuojanti Keistuolė gali būti paaiškinta labai įvairiai, bet scenoje ji – stebuklą kuriantis personažas. Aktorei R. Idzelytei susitikimas su vaikų publika visada brangi patirtis, „vaikams vaidinti slidu – jie labai pastabūs, greitai pajunta, ar esi pakankamai atsidavusi ir tikra. Tai – iššūkis, bet man labai malonus iššūkis“. Pagarba vaikams, aktorės žodžiais tariant, yra elementarus bendražmogiškas dalykas, „tikiu, kad vaikų išgyvenimų niekada nereikia menkinti, gal suaugusiojo akimis vaiko problema nėra didelė, bet vaikui ji svarbi ir į tai reikia atkreipti dėmesį. Tai, kad esame atsakingi už savo vaikus, nereiškia, kad jie neturi emocinio pasaulio, ar kad jų problemos mažos Mes, suaugusieji, būname kamuojami didelių egzistencinių klausimų, vaikai – taip pat. Galbūt jų klausimų gabaritai mažesni, bet patys klausimai – tie patys“.
Idzelytė ir pati yra mama, tad spektaklio medžiaga, jos nuomone, aktuali ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. „Tai geras priminimas sustoti ir tiesiog rasti laiko pasikalbėti su savo vaiku. Kartais per daug užsisukame savo darbuose, pažadame sau, kad skirsime laiko pabuvimui kartu, kai bus kiek ramiau, bet toks laikas dažnai neateina. Daug knygų apie tai prirašyta, bet nepaisant to, kad dauguma žinome, kaip tai svarbu – gyvenimas atrodo tiesiog per intensyvus“, – kaip ir S. Gaudušytė, aktorė įsitikinusi, jog dėl atsirandančių bendravimo sunkumų šeimoje kaltės nereikia suversti augantiems vaikams.
Scenoje: nemeluoti ir išlaikyti pozityvumą
Spektaklio repeticijos šiuo metu tik įsibėgėjo, tad visos aktorės vis dar gludina savo personažus, bet visas jas vienija pastanga sukurti kuo šviesesnius ir kuo tikresnius vaidmenis. „Viskas savo, viskas patirta – spektaklio mama, kaip ir aš savo namuose, siekia geriausio. Kaip ir ji, noriu būti gera mama, skaniai gaminti valgyti, skirti visiems dėmesio ir namuose turėti gerą atmosferą. Spektaklio mama labai stengiasi, balansuoja daugybe dalykų, bet tą padaryti labai sunku“, – su dideliu supratingumu apie Emos mamos personažą kalbėjo S. Gaudušytė.
Išdaigininkė Keistuolė, ją vaidinančios R. Idzelytės akimis, taip pat nėra neigiamas personažas: „Labai norėčiau, kad pavyktų sukurti ją šiltą, kad būtų aišku, jog ji supranta mergaitę, mato, kaip jai sunku bendrauti. Taip, Keistuolė yra ekscentriška, krečia visokias išdaigas, provokuoja mergaitę, bet tai daro pačios Emos priemonėmis tol, kol mergaitė supranta, kad galimai ir pati klydo bendraudama su aplinkiniais, bei užsinori keistis.“
Tuo tarpu S. Pinaitytei didžiausia užduotis perteikti į paauglystę žengiančią jautriąją Emą: „Noriu, kad žiūrovams nekiltų klausimų dėl mano amžiaus, noriu, kad jie patikėtų, jog aš lygiai tokia pati kaip ir jie, kad išgyvenu tokias pačias problemas. Tikiuosi, kad jaunieji žiūrovai ras daug atpažįstamumo ne tik savyje, bet ir vykstančiose situacijose, viliuosi, tai padės jiems lengviau tapatintis su pasakojama istorija bei skatins kritinį mąstymą. O „paukščių kalba“ padės perteikti svarbias gyvenimo pamokas šmaikščiai ir įtraukiančiai.“ Papildomas išmėginimas šiai aktorei – scenoje kartu su ja pasirodantys Klaipėdos dramos teatro Vaikų teatro studijos auklėtiniai, jiems ji, beje, ir pati veda užsiėmimus. „Man didžiausias iššūkis yra Emos amžius, vaidinu su mokiniais iš teatro studijos, jie beveik 15 metų už mane jaunesni, o scenoje turime atrodyti kaip vienmečiai. Tad repeticijų metu stengiuosi kuo daugiau kopijuoti juos: jų kūno kalbą, gestikuliaciją, kalbėjimo manieras, netgi kai kuriuos žodžius, išsireiškimus“, – pripažino S. Pinaitytė.
Niekada nesustoti kalbėtis ir klausytis
Kalbinamos aktorės pabrėžė, kad spektaklio tema – nesusikalbėjimas – yra universali kiekvienam žmogui, o bendravimo įgūdžių lavinimas – niekada nėra baigtinis. „Spektaklis prasideda nuo šeimos ryto, jis toks chaotiškas! Visi paskendę savuose rūpesčiuose ir visi vieni kitiems trukdo. Iš šono matyti, kad neįsiklausant vienas į kitą, nesusikalbėjimas tarp šeimos narių vis eskaluojasi, tad paprastas rytas labai greitai gali pavirsti į beprotnamį“, – pasakojo S. Gaudušytė. Anot jos, komunikacijos duobės gali atsiverti tiesiog nerandant laiko vienas kitam, „situaciją analizuoji kalbėdamas, kaip ir spektaklyje teigiama, jei klausysi – išgirsi, jei kalbėsi ramiu tonu – būsi suprastas“.
Kolegei antrinanti S. Pinaitytė svarstė, kad su bendravimo iššūkiais skirtinga forma ir skirtingomis aplinkybėmis susiduria kiekvienas, tad tai aktuali ir plati tema, aktorė taip pat atkreipė dėmesį, kad nesugebėjimas užmegzti ir palaikyti darnaus ryšio veda į atskirtį, „nesusikalbėjimas veda į nepasitikėjimą. Kai atrodo, jog tavęs nesistengia suprasti ar nelabai gerbia tavo nuomonę, pradeda nykti pasitikėjimas kitu. Tada bendravimas gali tapti paviršutiniškas, dingsta nuoširdumas, pradeda kilti įtampa, tad kartais galima susidaryti klaidinga nuomonę apie kitą žmogų ar jo ketinimus“.
Idzelytė tuo tarpu siūlė ieškoti pozityvaus vektoriaus, „iš savo personažo pusės sakau, kad reikia galvoti ne apie nesusikalbėjimą, bet apie susikalbėjimą – mokymąsi klausytis ir išsakyti savo mintis. Vaikams svarbu išmokti atpažinti ir įvardinti savo emocijas, suaugusiesiems lygiai taip pat, ne vienam reikia atnaujinti emocinio raštingumo žinias. Tai universalu ir mokytis bendrauti reikia be paliovos“.
Organiškas kūrybos procesas
Vienas iš didžiausių, bet kartu ir smagiausių išmėginimų aktorėms – bendravimas scenoje išgalvota kalba. „Turėsiu kalbėti net dvejomis „paukščių kalbos“ versijomis – mamos ir mokytojos. Kiekvienos atveju reikia pagauti tinkamą intonaciją ir ją išlaikyti, – apie neįprastą užduotį pasakojo S. Gaudušytė. – Pasirodo nėra taip lengva kalbėti kitakalbe. Mes, aktoriai, esame įpratę gauti konkretų tekstą, o šiuo atveju čiulbi, bet savo čiulbėjimu sakai konkretų sakinį. Turi išlaikyti kalbos intenciją, ką nori tuo metu pasakyti – juk žiūrovams bus rodomi titrai.“
„Ką sakai?“ kūrybinė komanda ir aktoriai beveik išimtinai visi – Klaipėdos dramos teatro darbuotojai. Tai, pasak visų trijų aktorių, kūrybiniam procesui suteikia lengvumo. „Didelis privalumas visus pažinti – nebereikia adaptacinio laikotarpio, jaukinimosi. Iš bendrystės lengviau vystosi kūrybinis procesas, lengviau improvizuoti. Žiūrime vieni į kitus ir čia pat gimsta nauji pasauliai – tai dėl to, kad pažįstame vieni kitus, gerai jaučiame vieni kitus scenoje. Taip lengva čia pat ir vietoj atrasti daug naujų dalykų“, – minėjo R. Idzelytė, vystant sklandžius dialogus iš beprasmių garsų šis tarpusavio vienybės jausmas stipriai pasitarnauja.
Įkvepianti publika
Klaipėdos dramos teatre spektakliai vaikams kuriami gana retai. Šis sezonas išskirtinis. Rudenį teatre buvo pristatyta pirmoji K. Maiskio premjera „Bildukas“, spektaklio sėkmė įkvėpė ir tolimesnius planus. Kalėdoms mažieji žiūrovai kviesti į spektaklį-žaidimą „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“, o sezoną vainikuos „Ką sakai?“. Jaunosios kartos žiūrovai teatre itin laukiami – jie, pasak aktorių, atsineša neprilygstamą energiją. „Vaikai yra labai nuoširdūs, jie neslepia savo emocijų, nevaržo ir nekontroliuoja savo reakcijų, jie laisvai reaguoja į žiūrimus spektaklius. Dėl to su jais greičiau užsimezga ir tiesioginis ryšys. Jei vaikams spektaklis patinka, jie labai greitai įsitraukia, – vardijo S. Pinaitytė. – Taip pat spektakliai vaikams dažniausiai būna labai ryškūs savo personažais ir sceniniais prisitaikymais, tad kūrybiniame procese vyksta labai smagios paieškos ir improvizacijos, kurios itin išlaisvina kūrybiškumą. Dėl to tokie spektakliai suteikia labai daug džiaugsmo ne tik patiems vaikams, bet ir mums, aktoriams.“
Maiskio režisuojamo spektaklio „Ką sakai?“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 26 ir 27 dienomis.
Balandžio 26 d. ir gegužės 10 d. spektaklis bus rodomas su vertimu į gestų kalbą.
