2026 03 13 | delfi.lt

Naujausia Klaipėdos dramos teatro premjera susidės iš tvano nuojautą žadinančios vaizdų grandinės. Pirminis jos įkvėpimo šaltinis – vienas žymiausių Senojo Testamento pasakojimų apie didįjį tvaną, bet Jokūbo Brazio režisuojama „Nojaus arka“ toli gražu ne Biblijos iliustracija, „nekalbu apie praeitį ir neprognozuoju ateities. Kalbu apie savo laiką – gyvenu tvano nuojautoje, dabar“, – sakė jis. Kūrybinės laboratorijos principu augantis spektaklis anksčiausiai įgavo savo fizinius formos atributus – Barboros Šulniūtės kurtą scenografiją bei Karolinos Fiodorovaitės kurtus kostiumus. Pastarųjų šiame spektaklyje nemažai – personažų daug, o kiekvienoje scenoje jie keičia kostiumus. K. Fiodorovaitė šiemet kuria kostiumus jau ketvirtam J. Brazio spektakliui. Bendrų darbų – daugiau nei dešimt. Pakviesta pokalbiui kostiumų dailininkė pasakojo, kad dirbti su šiuo režisieriumi – kūrybinis malonumas, o iki pat premjeros besivystantis ir radikaliai galintis kisti procesas jai įprastas darbinis būvis.

Kuo jus patraukė „Nojaus arka“?

Man įdomūs visi Jokūbo režisuojami spektakliai. „Nojaus arka“ išsiskiria tuo, kad šiuo atveju atsispyrėme nuo Biblijos, tai gana reta ir sudėtinga, juk tai labai talpus, plačiai analizuojamas bei interpretuojamas kūrinys.

Pirminis taškas Senasis Testamentas, bet dirbate su labai įvairiais šaltiniais kūrybinės laboratorijos principu. Tai yra, spektaklio turinys auga procese. O kostiumų eskizus pristatėte gana anksti.

Taip, kai susipažinome su aktoriais, po pirmųjų skaitymų jau pristačiau kostiumų idėją. Bet daugybė dalykų atsiranda proceso metu, esu įpratusi greitai mąstyti, reaguoti. Žinau, kad gali būti, jog iki premjeros likus dienai reikės sugalvoti dar vieną kostiumą. Savo darbe daug remiuosi intuicija, jau seniai pažįstu Jokūbą, tad žinau ir kas jam patinka, kaip bus galima mano kūrinius įterpti į įvairias spektaklio scenas. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju kitokio darbo būdo. Kaip galima kurti spektaklį, kai viskas iš karto aišku?

Kaip apibrėžtumėte „Nojaus arkos“ kostiumų visumą?

Mano darbe daug kas priklauso nuo režisūros, o ji šiame spektaklyje įvairi, kiekvienoje scenoje kostiumai kinta. Sunku vienu sakiniu juos apibūdinti. Galiu tik pasakyti, kad man svarbu kostiumą sušiuolaikinti, nesilaikyti kultūrinio konteksto, išskaitomo medžiagoje, nutolti nuo laiko nuorodų (nebent būtų užduotis jų laikytis). Jei tik turiu laisvę – siekiu sukurti kažką autentiško, atrasti, kas jaudina mane pačią. Šiuo atveju, pačiame pirminiame tekste, nuo kurio pradėjome, mane labiausiai veikė gyvūnai. Už jų užsikabinau, jie ir inspiravo dalį kostiumų su gyvūnų raštais.

Kostiumų idėja atsirado gana anksti, papasakokite, kaip jie keičiasi procese ir kiek tą kaitą sąlygoja patys aktoriai? Ar jūsų darbe svarbios ir jų asmenybės, ne tik personažai?

Kurdama kostiumus juos kuriu aktoriams. Man svarbu, kad jiems būtų patogu, kad kostiumas padėtų kurti personažą. Bent jau mano praktikoje kostiumą dažniausiai lemia aktoriaus asmenybė. Visada stengiuosi atrasti kažką artimo tarp personažo ir aktoriaus, kurti kostiumą kaip visumą. Ieškau, kas aktoriams tiktų, kas įdomiai atrodytų jų tipažuose, juos pakylėtų.

Pavyzdžiui, kurdama gyvūnų įkvėptus kostiumus žinojau, kokie aktoriai atlieps tam tikrus gyvūnus, nors vaidmenys dar nebuvo paskirstyti. Jau vėliau, kai aktoriai matavosi kostiumus – apėmė labai geras jausmas, jie puikiai tiko.

Dalį „Nojaus arkos“ aktorių pažįstu ir pamenu iš šiame teatre kurto „Storo sąsiuvinio“, visi jie man labai patinka, su jais gera dirbti. Malonu jiems kurti kostiumus.

Devyni aktoriai, spektaklio eigoje jų įkūnijami personažai kinta, o pats „Nojaus arkos“ turinys taip pat gimsta eigoje – koks buvo ir yra pačios kūrybinis procesas, galbūt, išskirtumėte kokius nors iššūkius?

Pradžioje, kol dar tik aptarinėjome, analizavome medžiagą ir dar nebuvo kuriamos konkrečios scenos, buvo labai lengva. Kūriau iš nuojautos, intuicijos. Kai pradeda dėliotis scenos, tam tikros užduotys – tuomet šiek tiek sunkiau, būna ir keblių momentų, kuomet užtrunku bandydama rasti, kaip kostiumu perteikti režisūrinę mintį. Pavyzdžiui, užtrukau kurdama Motinos personažo (aktorė Renata Idzelytė) kostiumą – juk mama savyje talpina labai daug, ilgai ieškojau geriausio sprendimo, vis bandžiau jį susapnuoti.

Minite intuiciją ir susapnuojamą kostiumą – esate intuityvi kūrėja?

Kūrybinis procesas man visada prasideda intuityviai – kaip jaučiu, matau. Kartais personažą susapnuoju, o kartais pamatau mieste. Kartais, aišku, būna ir taip, kad vos ne matematiškai reikia išskaičiuoti, ką daryti, kad kostiumas veiktų scenoje.

Mėgstu stebėti žmones, ieškodama inspiracijos ilgai važinėju autobusu – būtinai įlips žmogus, primenantis tą personažą, kurio ieškau. Dėl to dažnu atveju noriu, kad spektaklio žiūrovai liktų su de javu jausmu, keista nostalgija. „Nojaus arka“ kiek kitokia – personažai šiame spektaklyje labai iliustratyvūs.

Dirbant su Jokūbu visas kūrybinis procesas daugiausiai spontaniškas, intuityvus, išjaustas. Man labai patinka kiek daug ir kokios įvairios medžiagos tyrinėjame kurdami kiekvieną spektaklį. Jis drąsus menininkas, o tai ir man leidžia būti drąsia savo kūryboje.

„Nojaus arka“ išsiskirs ir tuo, kad spektaklyje bus naudojamos kaukės. Jos Klaipėdos dramos teatre nėra dažnos. Kaip pati reagavote sužinojusi, kad spektaklyje reikės ir kaukių?

Taip, šiame teatre žinau kaukes esant „Requiem“ spektaklyje. Gal pati kaukė šiandienos teatre nėra labai įprasta, bet ji teatro esmė, pradžia. Visada labai įdomu jas kurti, ieškoti tinkamų formų, lipdyti ir formuoti jas. Kai Jokūbas pasakė, kad „Nojaus arkai“ reikės kaukių, apsidžiaugiau ir ėmiau ieškoti, kas mums tiktų. Kaukes spektakliui gamino butaforė Grasiela Kriaučiūnaitė, ji, beje, jas gamino ir „Requiem“ spektakliui.

Jei ne paslaptis, kokia technika buvo pasirinkta kaukių gamybai?

Kaukės turėjo tikti ir režisieriui, ir scenografei. Ilgai ieškojome geriausio sprendimo. Jos atliktos papjė mašė technika, tad turi savyje grubumo, vaikiškumo. Tokia ir buvo užduotis, kad kaukės būtų keistos, juokingos, primityvios. Norėjau, kad gyvūnai jose atrodytų gerai, būtų lengvai atpažįstami, ryškūs.

Spektaklio premjera visai netoli – jau kovo 20 d. Kokiame etape kostiumai, galbūt, jūsų darbas jau beveik baigtas?

Neseniai atėjome dirbti į pačią sceną, žinau, kad labai daug dalykų išsisprendžia ir paaiškėja būtent šiuo metu. „Nojaus arkos“ atveju pirminiai eskizai keitėsi mažai, bet atsirado papildomų kostiumų. Jau minėjau, kad toks tempas man įprastas, aišku, jaudinuosi dėl kiekvieno kostiumo, galvoju, kaip geriausiai kiekvieną išspręsti.

Režisierius duoda labai daug kūrybinės laisvės, bet taip pat nėra poilsio nuo kūrybinio proceso – nuolat mąstome, analizuojame, ieškome.

Šis spektaklis man – malonumas. Gavau daug užduočių, buvo įdomu dirbti, ieškoti būdų, kaip realizuoti visus kostiumus. Aktorių kolektyvas nemažas, kiekvienoje scenoje vis kiti kostiumai. Dar iki šiol neišspręsta, kaip kai kurie turi spėti persirengti. Žinau, kad iki premjeros dar laukia nemažai siurprizų.

Spektaklio „Nojaus arka“ premjera Klaipėdos dramos teatre kovo 20–21 dienomis.

Režisierius Jokūbas Brazys, pjesės autorius Elijas Martynenko, scenografė Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, kompozitorius Mantas Mockus, šviesų dailininkas Karolis Zajauskas, vaizdo projekcijų autorius Albertas Vaitiekus, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.

Spektaklyje vaidina: Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Karolis Norvilas, Jonas Viršilas, Renata Idzelytė, Samanta Pinaitytė, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė.