2026 03 19 | lrt.lt

Beveik visą Klaipėdos dramos teatro didžiosios salės sceną užima masyvus jūrinis konteineris. Net ne vienas – du. Naujausio šiame teatre spektaklio metu jie prasiveria ir užsiveria, slepia ir atidengia, tampa prieglobsčiu, išsigelbėjimo viltimi, o gal kaip tik pabrėžia viską ir visus užliejančio tvano neišvengiamumą. Jokūbo Brazio režisuojamos „Nojaus arkos“ premjera jau kovo 20 ir 21 dienomis. Pačiame finalinių darbų įkarštyje apie šio spektaklio scenografiją ir už jos slypinčias minčių visumas pasakojo scenografė Barbora Šulniūtė.

Kuo jus sudomino šio spektaklio idėja, kuo ji rezonavo?

Nojaus arkos mitas man yra vienas įdomiausių ir stichiškiausių, jis atsikartoja daugelyje senovės kultūrų. Tai pradžios mitas, paaiškinantis perkuriamą pasaulį ir jo sandarą – visa, kas gyva, paskandinama po vandeniu tam, kad būtų nuprausta Žemė ir žmogus.

Transformacija negali apsieiti be atsikartojančio dėsningumo, ženklinančio visų mūsų gyvenimus: persikūrimas, mirtis ir gimimas iš naujo yra natūralūs procesai. Mes keičiamės dažniau nei manome, pagal kvantinę fiziką kūno dalelės persikonfigūruoja kas milisekundę, tai be galo sunku suprasti, bet mane žavi tokia kaitos teorija ir jos cikliškumas. Kaip ir Nojaus mite, galbūt Žemei ši transformacija – milisekundė, o mūsų žvilgsniui – visas amžius.

Man, kaip ir daugeliui mūsų kartos žmonių, artimas spekuliavimas apie pasaulio pabaigą, žmonijos išnykimą, juk mūsų laikais nyksta daugybė gyvūnų rūšių. Manau, kad galiausiai Žemė išgyvens – ar su naujuoju Nojumi, ar be jo.

Gal galite šiek tiek pasidalinti scenografijos vizijos geneze šio spektaklio atveju – ar tai buvo momentinis atradimas ar racionaliai išieškotas sprendimas?

Šios scenografijos genezė turi du polius. Jokūbui pasiūlius kurti kartu spektaklį apie Nojaus arką, man iškart pradėjo generuotis vaizdiniai ir atmosferos, matyt dėl to, kad tai jau kurį laiką buvo manyje, tai toks universalus ir išjaustas mitas, telaukęs savo laiko ir formos.

Mąstant apie pagrindinę scenografijos ašį, galvoju apie šiuolaikybę – kas būtų Nojaus arka dabar, jei reikėtų staiga susipakuoti daiktus ir atrasti saugią erdvę išgyvenimui sau, savo šeimai ir gyvūnams. Arkos patalpinimas į jūrinius pramoninius konteinerius rezonuoja su namų paieškos tema, konteineriai vis dažniau yra naudojami architektūroje, kaip praktiška ir prieinama priemonė namų statymui, nors ir negarantuojanti ilgaamžiškumo, tai – trumpalaikė užuovėja. Taip pat jie byloja apie dabartinę geopolitinę situaciją ir kapitalistinį mūsų pasaulio modelį, dėl kurio prasidėjo antropoceno epocha, vedanti link rūšių išnykimo. Įdomu, kad konteineriai, keliaudami vandens prekybos kelių arterijomis po Žemę, lanko Indijos ir Japonijos krantus, praplaukia Sueco kanalą, atlaiko Skandinavijos vėjus, veža prekes, žymimas hieroglifais, o taip pat ir pabėgėlius, neretai rizikuojančius savo gyvybe dėl konteinerio hermetiškumo ir netikėtai ilgo kelionės laiko. Jie yra atsparūs besikeičiančioms oro sąlygoms, todėl Nojus pasirenka konteinerį kaip laikiną prieglobstį.

Viename interviu prieš kelis metus minėjote, kad jus veikia ir inspiruoja vietos – kaip šiuo atveju inspiravo Klaipėdos erdvė? Kokias jos savybes pastebėjote, pajutote ryškiausiai?

Žaviuosi erdvėmis iš esmės, jų savybėmis, galinčiomis konstruoti mūsų kasdienybę. Medžiagiškumas, spalvos, šviesa, stichijos daro įtaką mūsų pasirinkimams ar būsenoms kartais to net nepastebint. Klaipėda yra išskirtinė mano žemėlapyje, daug metų ji buvo tranzitinė vieta, lydinti į Neringą, pravažiuojama stotelė ir jūros pažadas, tačiau dabar, gyvendama čia, galiu patirti jos savitumą, architektūros paveldą ir labai žavinčią ramybę. Atrodo, kad klaipėdiečiai gyvena lėčiau, o po miestą sklando jūros kvapas. Jaučiasi, jog čia yra kitas kraštas, net žmonės šiek tiek kitokie.

Kas jums buvo svarbu kuriant „Nojaus arkos“ scenografiją – medžiagiškumas, formų konfigūracija? Skaitant biblinį pasakojimą erdvė labai organiška, o J. Brazio „Nojaus arkoje“ to pirmapradiško gamtiškumo turbūt nebus labai daug.

Kadangi spektaklio kūrimo pradžioje turėjome tik mitą, scenografija buvo kuriama iš nuojautų. Tai, kaip rezonuoju su Nojaus arkos istorija, yra gamtiška ir cikliška, norėjau, kad tai atsispindėtų ir mūsų spektaklyje, tačiau jam vystantis ir ieškant bendros formos su režisūra, scenografijos vaizdinys pradėjo keistis – jis pamažu persiformavo į kitokias atmosferas, labiau atitinkančias spektaklio kuriamą pasaulį, kalbančias apie mito iškreiptumą, jo išsigimimą. Atmosfera tapo labiau industrinė ir šaltesnė.

Ar šiame procese sau radote naujų profesinių iššūkių, naujų slenksčių? Kuo įdomus ar sudėtingas buvo šis kūrybinis kelias?

Techniškai tariant, konteinerių gamyba pareikalavo nemažai iššūkių, rodos, gana paprasta forma, bet mąstant apie ją susidūriau su svorio ir konstruktyvo problemomis. Kaip padaryti, kad atsidarytų kuo daugiau durų? Kur jos slepiasi? Kiek tonų svers pats konteineris? Ar pavyks jį lengvai pajudinti scenoje? Medžiagiškumas man buvo svarbus ir džiaugiuosi, jog konteineriai išliko savo pirminėje medžiagoje.

Kelias įdomus tuo, kas kaskart susiduri su skirtingais žmonėmis, kūrėjais, cechais, technikais ir jų realybėmis, kurios turi suskambėti siekiant vieno tikslo, o tame telpa visas spektras netikėtumų ir aplinkybių. Taip pat įdomu kelti sau iššūkius, ieškoti būdų peržengti save pačią, ieškoti formų, kaip papasakoti istoriją.

Šio pokalbio laike esu susitelkusi į klausimą, kaip techniškai sukurti vaivorykštę scenoje, atliekame bandymus su šviesų dailininku Karoliu Zajausku. Man vaivorykštė yra vienas svarbiausių elementų šiame kūrinyje.

Kaip jūs pati sau atsakote į gana provokatyvų režisieriaus klausimą – gyvename prieš, per ar po tvano?

Gyvename ir prieš, ir po tvano, priklausomai nuo mastelio. Jis, kaip vidinis tvanas, žmonijai vyksta nuolatos, kaip globalus – kiek rečiau, o dabar manau, kad jis kaupiasi laukdamas savo laiko. Nereikia jo bijoti, tai natūralus procesas. Stebint amžių, kuriame gyvename, mano nuomone, persikūrimas yra būtinas, jei ne tvano, tai cunamių pavidalu.

Spektaklio „Nojaus arka“ premjera Klaipėdos dramos teatre kovo 20–21 dienomis.

Režisierius Jokūbas Brazys, pjesės autorius Elijas Martynenko, scenografė Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, kompozitorius Mantas Mockus, šviesų dailininkas Karolis Zajauskas, vaizdo projekcijų autorius Albertas Vaitiekus, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.

Spektaklyje vaidina: Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Karolis Norvilas, Jonas Viršilas, Renata Idzelytė, Samanta Pinaitytė, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė.