ANDRONICUS-SYNECDOCHE

Šį spektaklį inspiravo Šekspyro drama „Titas Andronikas“. Originalus tekstas ir muzika apima moralines dilemas, išskirtinį žiaurumą, gimstantį iš keršto troškimo. Per individualius išgyvenimus ir personažų atvaizdus spektaklis kalba apie universalias problemas. Mėginama atsekti pykčio gimimo žmoguje pradžią – tiriamos žaizdos, iš kurių gimsta kerštas ir smurtas. Spektaklio kūrėjai atlieka vivisekciją žmogaus, kuris dažnai tampa savo paties emocinių išraiškų auka, žmogaus, kuris, įgavęs galios, daro įtaką savo tiesioginei aplinkai, o galiausiai tai paveikia ištisas tautas, politiką bei religiją. Atmesdamas retoriką bei tiesmuką vertinimą, teatras naudoja metaforų kalbą, kuri pasireiškia tiek tekste, tiek judesyje ir gestuose. Po pastarųjų teatrinių eksperimentų („Antigonė“, „Karys“, „Apokrifas“) „Song of The Goat Theatre“ gali būti įvardijamas antropologinių tyrinėjimų teatru. Ieškodamas naujų žmogaus elgesio perspektyvų, jis atrado naują teatro kalbą, apjungiančią daugiasluoksnę meninę išraišką ir intertekstualų klasikinių kūrinių dialogą.