Režisierius meniškai sukūrė povandeninio pasaulio atmosferą – prieblandą, šešėlius, aidinčius garsus, jūržoles, jūros akmenėlius… Šis vandenų pasaulis nėra baisus, atvirkščiai – jis daug mielesnis, švelnesnis, jausmingesnis ir kilnesnis už žiaurų ir klastingą žemiškąjį pasaulį, pilną grėsmę keliančių dalgių. Šis pasaulis kraujo, o ne pieno puta priverčia grįžti Žilviną, o Eglei ir jos vaikams užkerta kelią į laimę.
Tragiška spektaklio pabaiga, kraujo spalva nudažyta scena, jausminga aktorių vaidyba pravirkdė ir vaikus, ir suaugusiuosius. Tačiau spektaklyje suskamba vilties gaida: personažai Ežerinis ir Žiniuonė suka pasakų ratą, kasmet per Jonines tikėdamiesi, kad šįkart istorija baigsis kitaip – jūroje suboluos pieno puta…
