Ar savidestrukcija gali būti būdas kurti? Ar sąmoningas gyvenimas nuodėmėje gali būti tyresnis negu savaitgalinis nuėjimas išpažinti nuodėmes ir tada vėl jas kartoti? Ar radikalus sąžiningumas sau pačiam yra įmanomas, ar tai nėra melo sau forma? Jei šie klausimai privers susimąstyti, tai privers ir nusišypsoti.
Kurdami pagal S. Kane, aktoriai turi būti pasiruošęs apnuoginti savo sielą prieš žiūrovą. Tik tokiu būdu pavyksta sukurti netekties muziką. Tik tokiu būdu suskamba geismas, kurio žodžiais neįmanoma iškomunikuoti.
„Hipolitas, stengdamasis būti radikaliai sąžiningu prieš patį save, yra atsiribojęs nuo pasaulio, užsidaręs tarp keturių kambario sienų. Manau, jog tokią depresyvią egzistenciją atpažins daugelis. Egzistenciją, kurioje teigi, kad išorinis pasaulis nėra vertas susirūpinimo, bet tuo pačiu slepi savo jautrumą. Net ir paskutinę spektaklio sekundę bus sunku apsispręsti, ar šie personažai yra menki žmonės, ar kažkas, kas yra arčiausiai dieviškumo“, – teigia spektaklio režisierė L. Kutkaitė.
