Krepšelyje nėra produktų.

Vilniaus senasis teatras


Dviejų dalių drama

Premjera 2024


Autorius Albert Camus

Režisierius Jokūbas Brazys

Scenografė, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė

Šviesų dailininkas Karolis Zajauskas

Kompozitorius Mantas Mockus

Režisieriaus asistentė Nadežda Pereverzeva

Scenografės asistentė Augustė Smaliukaitė

Pjesę iš prancūzų kalbos į lietuvių vertė Birutė Gedgaudaitė


Vaidina: Artur Svorobovič, Edita Gončarova, Viačeslav Lukjanov, Artūras Aleksejevas, Valentin Novopolskij, Aleksandr Kanajev, Igoris Abramovičius, Maksim Tuchvatulin, Dmitrij Denisiuk, Jekaterina Makarova, Liuda Gnatenko, Vladimir Dorondov


16+
3.50 (su pertrauka)
Spektaklis lietuvių k. su angliškais surtitrais
Spektaklyje leidžiami dūmai.
Spaudoje:
Organizatorius:
Klaipėdos Dramos Teatras
#TEATRO REPERTUARAS

KALIGULA

Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopuoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam. Anot filosofo Vincento Klipčiaus, metaforiškai kalbant, Kaligula paliekamas ribinio išprotėjimo būsenoje ant žmonių kaulų krūvos – visiškai išnaikintame ir mirties lyg rūgšties išgraužtame pasaulyje.


Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykius su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą.

Šiuolaikinio žmogaus patirtį dažnai lydi nerimas dėl aplinkos pokyčių keliamų katastrofų, tarptautinių konfliktų ir socialinės nelygybės. Galbūt pagaliau turime suvokti, kad esame vienos planetos, turinčios ateitį, gyventojai? Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?


„Spektaklio veiksmas vyksta teatro kavinėje. Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Kaligulos veiksmai, lyg meninė nesantaika, atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties ir sąmonės pusę. Jis ne tik kelia klausimus, bet yra ir žmogaus bei dangaus kūnų ryšio atributas. Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą, skelbia, jog tik per kančią galima atskleisti tikrąją būtį. Toks traktavimas sukuria formulę, pagal kurią priešybės – drąsa ir baimė – it kolonos virsta ant žmogaus pėdų, jas traiško, ir į pasaulį žengia Kaligula. Tai žmogus, tyrinėjantis tamsią teatro erdvę, kurioje sceniniu žibintu pasidabinusios mimozos sužydi kaip neįminamos siužeto linijos ženklas.“ (Jokūbas Brazys)


„Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Eimuntas Nekrošius – nemažai lietuvių režisierių yra statę šią dramą, bet, kaip auditorijai vienu sakiniu apibendrino Jokūbas Brazys, „Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“. (…) Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius (…) sugebėjo per Camus smogti apie Camus.“

(Daiva Šabasevičienė)


ne nuodėmė teatre
apsilankyti daugiau nei
vieną kartą
Long arrow
PREMJERA! BILDUKAS
Skaityti daugiau
PREMJERA! SUGRĮŽIMAS
Skaityti daugiau