Spektaklio tema – vaiko mirtis. Dešimties metų berniukas Oskaras sega leukemija. Kaulų čiulpų persodinimo operacija nepavyko. Vaikas mirs po 12 dienų. Žinodamas tai Oskaras gyvena kiekvieną dieną tarsi 10-metį. Savo patirtį, mintis ir jausmus jis atskleidžia jį lankančiai socialinei darbuotojai Rožei, kurią vadina močiute Rožė, ir Dievui.
Vaiko mirtį priimtina laikyti didžiausia tragedija, tačiau šis spektaklis – labai šviesus ir optimistiškas. Todėl, kad į mirties akistatą žvelgia vaikas, kuris visai kitaip suvokia laiką, kuris dar nėra per daug prisirišęs nei prie žmonių, nei prie daiktų. Per 12 dienų jis sužaidžia tai, ko iš tikrųjų nepatirs – meilę santuoką, neištikimybę, vaikus, senatvės nuovargį ir vienatvę.
Šį žaidimą ligoniukui pasiūlo močiutė Rožė – labai išmintingas žmogus, kuris sugeba įsijausti į vaiko situaciją, kalbėtis su juo apie tai, kas jam įdomu ir svarbu, paguosti jį išgalvotomis šmaikščiomis istorijomis apie imtynes, viltingai nuskaidrinti kiekvieną gyvenimo akimirką.
