„Puikus naujas kūnas“ – tai netikėtas dviejų ekscentrikų – kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir menininko Žygimanto Kudirkos – bendradarbiavimas.
Tai socialinę kritiką, mokslinę fantastiką ir absurdo žanrą sujungianti korporatyvinė distopija balsams apie amžinai problemišką žmogaus santykį su savo paties kūnu. Įvairiausių industrijų kuriamos iliuzijos kelia nepagrįstus lūkesčius, kaip turėtume atrodyti, o socialiniuose tinkluose savo kūną lyginame su daugybe kitų kūnų. Paradoksalu, bet dažnai trokštame prilygti apskritai neegzistuojantiems, skaitmeniniu būdu retušuotiems atvaizdams.
Nesijaudinkite. Korporatyvinė distopija atskleis naująją technologiją, įgalinančią persikelti į kitą (kito?) kūną. Hipnotiškos daugiabalsės sutartinės – tai tarsi anestetikas besigulant po „grožio peiliu“, nukelsiantis į gilios narkozės iššaukiamą sapną. Regėsite galbūt ir pranašišką viziją, kurioje ateities žmonija galiausiai randa būdų išsliuogti iš vis netenkinančių savų biologinių kūnų ir įsitaisyti „puikius naujus“.
Atrodo, kad tai yra pažadėtas rojus, kur sielos sklendžia laisvai ir įgyja visas norimas formas. Tapote sportiniu motociklu ir jaučiatės kur kas sportiškesnis? Persikūnijote į oro drėkintuvą ir jūsų esybė prisipildė harmoningos ramybės? Virtusios netikėčiausiais daiktais ar prietaisais, sielos švenčia išsilaisvinimą iš senojo kūno ir sutartinėmis apdainuoja naują būtį. Iš pirmo žvilgsnio tai – nesibaigianti puikių naujų kūnų garbinimo šventė. O vis dėlto, kas paskatino išsižadėti to unikalaus, kone stebuklingo biologinio kūno, kuris geba pats užgydyti žaizdas ir suauginti kaulus?
