„Gyveno kartą diedas ir boba. Augino jie pupas…“
Ar tai pasaka, ar ne, tikrovė ar sapnas, jaunystė ar senatvė – spręskite patys. Bet tai tikrų tikriausia istorija apie draugystę, pavydą, mirtį ir gyvenimą, netektis ir atradimus, apie nesenstančias vertybes ir, žinoma, apie amžiną meilę. Per juoko prizmę. Nes tik mokant pasijuokti iš savęs paties galima būti atviru ir teisingu sau ir savo artimiesiems.
„Pupos“, tai stebuklinga istorija apie tai, kaip užstrigusi lifte sutuoktinių pora, atrodytų nuo nekaltų juokelių staiga ima ir išsiaiškina didžiausias juos slėgusias paslaptis, atveria giliausias žaizdas, iškalba dešimtmečius nutylėtus dalykus, kurie temdė, skandino ir po truputį tirpdė ir šaldė dviejų, vienas kitą mylinčių žmonių santykius. Kuo gi baigsis šį istorija, apie lifte įstrigusią porą? IR ar nebus taip, kad kartais visiems naudinga „profilaktiškai užstrigti lifte“?
„Pabėrė jie pupas. Rinko rinko, o viena po lova pasirito ir… sudygo“
