Šišion gyveno šišioniškiai – čionykščiai, autochtoniški Klaipėdos krašto gyventojai. Juodai apsirėdę, surinkimininko namuose suoluose susėdę, sakytojo klausantys žmonės – Anitos, Gerdos, Renatos. Iš porceliano puoduko geriantys, kafiją užkandantys pyragu žmonės – Dietrichai, Dorotėjos, Helmutai.
Nors kai kuriuos jų kaimus apsemdavo pievas užliejęs upių vanduo, tačiau beveik visus senuosius gyventojus nuplovė ne jis, o šišioniškiams ypač negailestingas sovietmečio tvanas. Pirmaisiais sovietų okupacijos metais Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę vietinių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Bandę ledu pabėgti per Kuršių marias buvo subombarduoti ir sušaudyti, o laivą su 9,5 tūkstančio pabėgėlių „Wilhelm Gustloff“ netoli Klaipėdos nuskandino sovietų povandeninio laivo torpeda.
Po karo liko daug tuščių ūkių su raudonų plytų pastatais ir čerpėmis dengtais stogais, kuriuos po truputį ardė laikas ir čia apsigyvenę naujieji šeimininkai,
dėl įvairių priežasčių atvykę iš Didžiosios Lietuvos – Antanai, Romai, Marytės, Linai. Jie, kartu su pokario siaubą išgyvenusiais šišioniškiais, varstė tų pačių mokyklų duris, braidė tomis pačiomis pievomis.
Poetiškas Lino Zubės lėlių spektaklis „Šišion“ pasakoja vienos vietinių Klaipėdos krašto gyventojų šeimos, išlikusios po karo, gyvenusios „brandaus socializmo“ laikotarpiu ir Nepriklausomybės pradžioje, šiurpius likimus.
Tvarstydami jų kėdes, minėdami ir apmąstydami šio krašto žmonių istorijas, bandome bent dalinai kompensuoti jiems padarytą skriaudą, jaukinamės šį kraštą, atperkame savo kaltę be kaltės prieš žmones, kurie neatlaikė istorijos smūgių. Tie, kas šišion gyvena, gali papasakoti net kraupesnių istorijų.
„Performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“ – Liutauras Degėsys, filosofas.
