2025 09 04 | menufaktura.lt
„Pirmas mūsų susitikimas prasidėjo nuo šio klausimo – kada paskutinį kartą rašėme laišką? Ir tikrai, kada?“ – dar gegužę startavusį repeticijų procesą prisiminė aktorė Eglė Jackaitė. Pristatant naujojo Klaipėdos dramos teatro sezono pirmąją premjerą, Lauros Kutkaitės režisuojamą „Mileną“, nemažai dėmesio teko laiškams. Patį spektaklį įkvėpė garsiojo rašytojo Franzo Kafkos ir čekų vertėjos, žurnalistės, pasipriešinimo kovotojos Milenos Jesenskos susirašinėjimas, o tiksliau – faktas, kad jis dažniausiai pristatomas per F. Kafkos prizmę, per jo laiškus, M. Jesenską redukuojant iki bebalsės mylimosios.
„Milenos“ premjera rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis.
Ne tik F. Kafkos draugė
Minimalistinė scenografija, virš jos pakibęs didžiulis ekranas ir ryškiais XX a. pradžios stilių šiuolaikiškai imituojančiais rūbais pasipuošusios šešios aktorės. Visos beveik vienodais tamsių plaukų perukais. Visos – labai skirtingos. Kalbėdama apie link „Milenos“ vedusį kelią, režisierė minėjo ir pati neeilinę M. Jesenskos figūrą atradusi per F. Kafką, per intensyvią jųdviejų korespondenciją, trukusią gana trumpai tarp 1920 m. balandžio ir lapkričio. „Perskaičius laiškus Milenai, pajutau gal net pyktį, iš pradžių jis buvo adresuotas F. Kafkai, dėl laiškų turinio, man tai atrodė kankinimas laiškais. Tam tikras neteisybės jausmas persikėlė toliau, kai pradėjau nuosekliau domėtis Milena. Ji iki pat savo mirties gyveno labai ryžtingos moters gyvenimą, bet dažnai įvardijama tik kaip F. Kafkos draugė“, – minėjo L. Kutkaitė.
Lietuvoje iki šiol mažai žinoma Milena Jesenská (gimė 1896 m. Prahoje, Čekijoje, mirė 1944 m. Ravensbriuko koncentracijos stovykloje) gyveno ryškų ir bekompromisį gyvenimą. 1994 m. jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Šį statusą skiria „Yad Vashem“ institutas – pasaulinis Holokausto atminimo centras, juo pagerbiami žmonės, kurie patys nebūdami žydais ir nesiekdami pelno gelbėjo žydus Holokausto metu. Taip pat yra teikiamas jos vardo čekų-vokiečių apdovanojimas žurnalistams.
„Milena buvo labai stipri moteris – kai naciai okupavo Prahą, ji padėjo žydams iš jo bėgti. Jau būdama koncentracijos stovykloje net komendanto valandomis išeidavo pasivaikščioti. Ji buvo maištautoja, kovotoja, talentinga žurnalistė. Tyrinėjome visus jos tekstus. Radom labai gerų jos straipsnių apie santuoką, apie gyvenimą Vienoje prieš karą“, – aktorė Aistė Zabotkaitė neslėpė, kad M. Jesenskos asmenybė jai paliko didelį įspūdį.
Ir net jei M. Jesenská iki šiol nėra plačiau pažįstama lietuviams, spektaklis, anot L. Kutkaitės, gali būti gera paskata apie ją pasidomėti, „bendrystės ieškau ne per lokalumą. Tik tokiu būdu, iškeldami tam tikrus asmenis, galime keisti savo dėmesio kampą“. Nors atitikmenų, panašių situacijų galima rasti ir arčiau, „štai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo Sofija. Kiek domimės ja? Kur jai skirti metai? Kur renginiai jai?“ – retoriškai teiravosi režisierė.
Nevientisas „Milenos“ pasakojimas
„Dirbu tokiu principu, kad pradedame nuo kūrybinės laboratorijos: aktorės improvizuoja, siūlo, kalba – man svarbios jų visų nuomonės. Galutiniame rezultate tai susiveda į šiek tiek montažu paremtą, ne vientisinės fabulos ir ne klasikinio dramos teatro rezultatą. Man kitaip neįdomu“, – apie gana plačiai tiek laike, tiek erdvėje sklidusį „Milenos“ kūrybinį procesą pasakojo spektaklio režisierė. Ją papildžiusi aktorė Aistė Zabotkaitė jau ne pirmą kartą dirba su L. Kutkaite, „gavome daug įrankių, skaitėme laiškus, pačios Milenos tekstus. Laura mums turėjo visokių užduočių, rašėme savo klausimus, kalbėjome apie juos, atsirinkinėjome svarbius raktinius žodžius. Labai daug dirbome su tekstu. Dirbome labai įvairiai, o einant laikui gaunamos užduotys vis tikslėjo, ryškėjo kryptis“.
„Procese buvo labai daug kūrybiškumo ir laisvės, – pridūrė E. Jackaitė. – Tai mus pačias labai išlaisvino. Įdomu ir tai, kad dirbame šešios ir labai skirtingos kolegės. Kas iš to, ką kūrėme, liks spektakliui – išgryninta ir nugludinta. Filmavome ir miške, ir laive – buvo įdomus ir labai kitoks procesas, kuris mus visas labai suartino.“
Nepaisant organiško ir kūrybinės laboratorijos būdu vykstančio proceso, jis, pasak aktorės Dignos Kulionytės, turėjo itin aiškią kryptį ir kontūrus, „visa komanda suteikė stabilumo ir saugumo jausmą, jie atvyko labai pasiruošę. Turėjome daug laisvės, paslankumo, galėjome siūlyti daug idėjų, bet jautėme, kad esame patikimose vėžėse“.
Nedokumentinis pasakojimas
„Kadangi M. Jesenská nėra mums gerai žinoma, naudojame nemažai biografinių faktų, bet tai nėra dokumentinis spektaklis, ir tai nėra bandymas rekonstruoti, kokia iš tiesų ji buvo. Labiau koncentruojamės į susirašinėjimo su F. Kafka periodą ir tai, kad jos laiškų nėra, buvo įdomu, kaip pastatyti spektaklį iš laiškų, kurių nėra“, – pabrėžė L. Kutkaitė.
Jos inspiracija – M. Jesenskos laiškų tyla ir galimybė ją užpildyti. Choreografė Agnietė Lisičkinaitė patikslino, kad spektaklyje ne tik M. Jesenska ir jos istorija, „man atrodo, kad Lauros darbuose, ne tik „Milenoje“, ateina daug kontekstų ir požiūrių, kaip matome pasaulį. „Milena“ mums – atspirties taškas, kuriame susiduria daug moterų ir jų požiūrių“. Šešios Milenos scenoje ir šešios ryšio su F. Kafka ar pačios M. Jesenskos asmenybės interpretacijos. Kadangi dirbant buvo itin svarbus kiekvienos aktorės asmeninis indėlis – jos svarbios bendrakūrėjos. „Didelis komplimentas aktorėms, tas principas, kuriuo kuriu, jei būtų kita komanda, jei būtų kitos aktorės – nebūtų spektaklis toks, koks jis yra dabar. Jame tikrai jaučiamas mūsų pačių požiūris, kaip perskaitėme F. Kafkos laiškus“, – apibendrino L. Kutkaitė.
Scenoje pašto salė
Minimalistinės, lakoniškos estetikos „Milenos“ scenografiją kūrė Paulina Turauskaitė. Ji minėjo, kad idėjos auginimo procesas prasidėjo prieš pusmetį, „su Laura iš pradžių kalbėjomės apie F. Kafką, tada apie Mileną. Faktų informacija padėjo išsigryninti, ką noriu atskleisti scenoje. Daugiausia rėmiausi centrinio Prahos pašto pastato atmosfera, ją atskleisti scenoje labiausiai padeda šviesos, kurios iš statikos, šaltumo padeda tam pašto pastatui atsiskleisti ir tapti gyvam“. Scenografę papildžiusi režisierė minėjo, kad jas vienija minimalizmas, „mes su Paulina labai mėgstame gana minimalistinę, asociatyvią prieigą su kuo daugiau tuščios erdvės. Man gražiausia ir maloniausia, kai gyvi žmonės, aktoriai, užpildo sceną“, – sakė L. Kutkaitė.
„Milenoje“ itin svarbus ir judesys, aktorės ne kartą pabrėžė, kokią didelę svarbą turi darbas su choreografe. Tuo tarpu A. Lisičkinaitei tai jau ketvirtasis darbas su L. Kutkaite. „Viena iš esminių priežasčių, dėl ko gera ir malonu dirbti su šia kūrėja, yra tai, kad ji kūno mediją laiko tokia pat svarbia kaip sakytinį žodį, vaizdą, muziką ir pan. Taigi tokiu atveju tampu ne tik iliustratore, bet ir bendraautore. Kadangi Laurai kūnas artimas, per jį randame, kaip išreikšti tam tikrus dalykus, kurių negalime išreikšti tekstu, muzika ar vaizdu. Dėl to jo tiek ir yra. Be to, spektaklyje vaidina nuostabios aktorės, galinčios fiziškai įveiklinti mūsų idėjas“, – savo darbą referavo A. Lisičkinaitė.
Spektaklio „Milena“ premjera rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Rugsėjo 14 d. iškart po spektaklio vyks susitikimas su kūrybinės komandos nariais.
Režisierė ir dramaturgė Laura Kutkaitė, scenografė Paulina Turauskaitė, choreografė Agnietė Lisičkinaitė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorius Arturas Bumšteinas, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, vaizdo menininkas Eitvydas Doškus, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, režisierės asistentas ir asistentas dramaturgijai Alius Veverskis, tekstus iš anglų k. vertė Dovydas Grajauskas.
Spektaklyje vaidina: Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.
