Premjera 2025 02 14
Pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“
Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys
Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs
Scenografas Reinis Suhanovs
Scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė
Dramaturgė Loreta Kalniņa
Choreografė Sintija Skrabe
Kompozitorius Edgars Mākens
Šviesų dailininkas Niks Cipruss
Režisieriaus asistentas Marius Pažereckas
Vaidina:
Džiugas Grinys – Oskaras (Kalendorius)
Darius Meškauskas – Janina
Eglė Barauskaitė – Mama Klara
Vaidas Jočys – Pastorius Arvydas
Karolis Maiskis – Virėja Vera, naktinio klubo „Cherry club“ lankytojas, XXX persona, miestelio gyventojas, scenos montuotojas, kiemsargis
Mikalojus Urbonas – Leo (Leninas), sriubos valgytojas, miestelio gyventojas, naktinio klubo „Cherry club“ lankytojas, kiemsargis
Samanta Pinaitytė – Gražioji mergina
Toma Gailiutė – Ruozė, bibliotekininkė, naktinio klubo „Cherry club“ lankytoja, miestelio gyventoja, virėja Kitija
Simona Šakinytė – Maiga, sriubos valgytoja, naktinio klubo „Cherry club“ lankytoja, miestelio gyventoja, moteris iš gatvės
Renata Idzelytė – Birutė, virėjas Girtas, miestelio gyventoja, naktinio klubo „Cherry club“ lankytoja
Jonas Baranauskas – Kallė, sriubos valgytojas, scenos montuotojas, naktinio klubo „Cherry club“ lankytojas, miestelio gyventojas
Jonas Viršilas – Otto, sriubos valgytojas, miestelio gyventojas
Linas Lukošius – Uvis, sriubos valgytojas, naktinio klubo „Cherry club“ lankytojas, miestelio gyventojas, policininkas, kiemsargis
Justina Vanžodytė – Vikija, sriubos valgytoja, miestelio gyventoja
Marius Pažereckas – Kiemsargis, sriubos valgytojas
Antanas Razgauskis –Kiemsargis, policininkas, sriubos valgytojas
Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti.
Spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinantys bei juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose.
Spektaklis kuriamas pagal kultinį rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“, kuris 2021 m. pelnė Latvijos literatūros metų premiją „Ryškiausio debiuto“ kategorijoje. Tai vienas iš unikaliausių bei įsimintiniausių pastarojo meto latvių literatūros kūrinių, sulaukęs plataus atgarsio tarp skaitytojų. Lietuviškas vertimas išleistas 2022 m. (vert. Laimantas Jonušys, leidykla „Odilė“).
„Šiam jaunam, stipriam, bet „silpnų nervų“ žmogui rūpi ir dalykai, kurie šiaip lyg ir neturėtų rūpėti – kad ir tai, kas yra tikra, kas tiesa. „Datos yra tikros, ir žmonių vardai yra tiesa. Dėl to aš galiu būti ramus. Visa kita su klaustuku“ (p. 183). To, kas su klaustuku, žinia, daugiau. Kiekvienas žmogus juk su klaustuku. Kas gali pagalvoti, kad senoji Janina, išgerianti, visą daržą apsisodinanti aguročiais, daro tai savo mylimo žmogaus atminimui, nes aguročiai iš vienos jo kišenėje rastos sėklelės. Puiki labdaringa sriuba iš tų aguročių, sugalvota Oskaro: juk kiekvienas alkanas turi teisę į karštos sriubos lėkštę. Turi būti kažkokia tvarka, apsauganti alkanus. Nuo grandinės nors kartais paleidžianti šunį. Turi būti kažkokia išeitis seniems, vienišiems. „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“
Viktorija Daujotytė „Apie romaną, kuris patiko“ („Šiaurės Atėnai“, 2022 06 17)
