Premjera 2025 09 12
Režisierė ir dramaturgė Laura Kutkaitė
Scenografė Paulina Turauskaitė
Choreografė Agnietė Lisičkinaitė
Kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė
Kompozitorius Arturas Bumšteinas
Garso režisierius Edvinas Vasiljevas
Vaizdo menininkas Eitvydas Doškus
Šviesų dailininkas Dainius Urbonis
Režisierės asistentas ir asistentas dramaturgijai Alius Veverskis
Tekstus iš anglų k. vertė Dovydas Grajauskas
Tekstai: Milena Jesenská, Franzas Kafka, Laura Kutkaitė bendradarbiaujant su aktorėmis
Vaidina:
Toma Gailiutė
Eglė Jackaitė
Digna Kulionytė
Samanta Pinaitytė
Justina Vanžodytė
Aistė Zabotkaitė
„Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“, – rašė Franzas Kafka. Spektaklis „Milena“ yra bandymas Kafką nuo savęs nusipurtyti. Tačiau kaip nuo savęs nusipurtyti tai, ką manaisi mylinti? Kaip jį nuo savęs nusipurtyti, kai visas pasaulis apie tave žino būtent dėl to, kad jis tau rašė laiškus?
Milenai Jesenskai pasisiūlius išversti Kafkos „Pražuvėlį“, jų korespondencija netruko virsti kažkuo visai kitu. Laiškai ne tik atspindi jų santykio etapus, jie ir yra visas santykis. Nors beveik visi laiškai* buvo parašyti 1920 m. balandį–lapkritį, per šį laiką jiedu gyvai susitiko tik dukart. Ką reiškia toks beveik vien vaizduote varomas santykis? Kita vertus, argi mes patys dažnai nesame būtent tokiuose santykiuose, nors ir bendraujame gyvai, ne laiškais? O jei esame, kodėl taip mylime melą sau? Kaip tą melą nuo savęs nusipurtyti?
Spektaklis „Milena“ nepretenduoja rekonstruoti Milenos ir Kafkos ryšio ar pristatyti dokumentinį Milenos portretą – jis siekia šį ryšį permąstyti atliekant savotišką teatrinę fragmentų „redakciją“. Šešios aktorės scenoje – kiekviena jų ir Milena, ir Kafka, ir jos pačios, bandančios kalbėtis su Milena, ir redaktorės, dėliojančios sceninio laiško chronologiją.
Režisierė sako, kad „Milena“ vis dėlto bus savotiškas mylėjimasis su šmėklomis, nes dirbama su tuo, ko nėra, su tuo, kas niekada iki galo neegzistavo. „Milenos Jesenskos asmenybė įkvepia savo nepasiduodančia dvasia, kurios neįmanoma sunaikinti – net kai sunaikinami kūnai, miestai, laiškai. Bet mane labiausiai patraukė pats laiškų formatas ir faktas, kad laiškų chronologiją, neturėdami visų datų ir detalių, sudėlioja redaktoriai. Vadinasi, redaktoriai atlieka tam tikrą „vertimą“, o mes sprendžiame apie asmeninius žmonių reikalus ir juos vertiname iš kažko, kas niekuomet nėra tikslu. Šis „vertimas“ laike, šis kitų žmonių asmeninių reikalų išviešinimas ir sudėliojimas sava nuožiūra mane ir piktina, ir žavi. Toks montažiškas laiškų formatas sukuria gerą aikštelę teatriniam žaidimui. Spektaklis gimsta iš improvizacijų, tokiame laiške atvirukus siunčiame per savo kūnus. Galbūt juos skiriame Milenai. Galbūt kiekvienam, kuris myli gyvenimą tokį, koks jis yra. Bet turbūt labiausiai tiems, kurie žino, ką reiškia būti vieniems, kai yra apsupti žmonių, ir vis tiek išlikti drąsiems gyventi toliau“, – sako L. Kutkaitė.
* Išlikę yra tik Kafkos laiškai, rašyti Milenai, o Jesenskos laiškai Kafkai – sunaikinti.
Milena Jesenská (1896–1944) – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja. Milena buvo daug daugiau nei tik „Kafkos meilė“. Ji buvo viena ryškiausių tarpukario Čekijos žurnalisčių, aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir už savo veiklą 1939 m. buvo įkalinta, o 1944 m. Ravensbriuko koncentracijos stovykloje mirė. Jos kūryba apima daugiau nei 1 000 straipsnių, tačiau tik nedaugelis jų buvo išversti iš čekų kalbos. Šiuose tekstuose atsiskleidžia jos požiūris į socialinius ir kultūrinius pokyčius bei nacizmo grėsmę. Milena buvo talentinga vertėja, prisidėjusi prie Kafkos kūrybos pažinimo Čekijoje. Nepaisant ryšio su Kafka, Milenos savarankiškas kūrybinis ir moralinis autoritetas šiandien tampa vis aktualesnis.
Laura Kutkaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierių, žinoma dėl vizualiai stiprių, kūniškų, stiprią poziciją turinčių, drąsių, bet poetiškų spektaklių. 2021 m. baigė O. Koršunovo vadovaujamą aktorių ir režisierių kursą, o 2022 m. festivalyje „Fast Forward“ buvo apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė. Jos kūryboje svarbūs tapatybės, moters, kūno, atminties klausimai. L. Kutkaitės režisūros braižas išsiskiria jautrumu detalei, siurrealistine vaizduote ir drąsa dekonstruoti tradicines scenines formas. Režisierė pabrėžia, kad scena nėra kopijų vieta, o spektaklis neturi būti dublikatas – svarbu kurti naują, gyvą ir aktualią kalbą.
Spektaklyje vartojama necenzūrinė leksika, naudojami dūmai ir ryškūs šviesų blyksniai, apnuoginti kūnai.
