Krepšelyje nėra produktų.

Pirkti bilietą
05.06
18:30
Pirkti bilietą
05.07
18:30
#naujienos

J. BRAZYS APIE „STORĄ SĄSIUVINĮ“: VISA ŠI ISTORIJA – TAI KAULŲ IR KAULIUKŲ GLUDINIMAS

2022 04 13, menufaktura.lt

Išmyluotus, išbučiuotus, rūpestingai prižiūrėtus dvynius sūnelius mama, gelbėdama nuo karo, iš didelio miesto atveža pas močiutę į provinciją. Senelė juos vadina kalės vaikais, o pasaulis už mamos glėbio ribų žiaurus ir negailestingas. 1986 m. išleistas Agotos Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ tapo sensacija – jame lakoniškai aprašomos dvynių susikurtos išgyvenimo treniruotės: jie imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Nereaguoti nei į malonius žodžius, nei į prakeiksmus. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti – maišeliais su smėliu ir gerai išgaląstu skustuvu. Tuo pačiu jie storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų.

Vos atsivertęs įspūdingą Agotos Kristof kūrinį, režisierius Jokūbas Brazys suprato, kad šis tekstas jį kviečia – „Storas sąsiuvinis“ turi persikelti į sceną. Pavasarį Klaipėdos dramos teatre prasidėjo repeticijos, o gegužės 6 ir 7 dienomis vyks „Storo sąsiuvinio“ premjera.

Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“ yra kultinė, XX a. literatūros aukso fondo knyga. Kaip ji pakliuvo jums į rankas?

Netikėtai aptikau, nuo pirmųjų puslapių supratau, kad reikia kurti spektaklį. Medžiaga pati ateina – knyga renkasi skaitytoją.

Kuo patraukė „Storas sąsiuvinis“ – kodėl nutarėte jį perkelti į sceną?

Visų pirma, patraukė unikali rašymo forma. Agota Kristof – vengrė, po karo pabėgusi į Šveicariją, priversta rašyti prancūziškai, suformulavo savo prancūziško rašymo stilių. Naują kalbą – savo.

Skaitant „Storą sąsiuvinį“ labai sudomino aprašomų brolių dvynių filosofija. Jie – vaikai, turintys nepalaužiamą moralinį kodeksą, filtrą: duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia. Jų vaikystė tampa auka, kuri atgręžia į renesansinę humanizmo sampratą. Nesivadovaudami įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis, pasitelkę santūrų susilaikymą nuo smerkimo, primena žmogui, kad jis žmogus. Jie tarsi pranašai, karo sujauktuose išoriniuose bei vidiniuose pasauliuose vedantys atpirkimo link.

„Storas sąsiuvinis“ yra apie žmogų, apie tai, kiek jis savyje talpina – apie palaimos ir nuodėmės svorį. Kas pasakys, kas gerai, o kas blogai. „Gerai“ ir „blogai“ yra kultūrinės normos, jos kinta. Šioje vaikiškoje pažinimo kelionėje atsiveria siaubingi patyrimai, bet šių vaikų akyse kažkaip kitaip lūžta šviesa, kuri atspindi grožį. Be to, jie rašo. Jie labai rimtai žiūri į kūrybą. Rašymas jiems teikia jėgų. Jie atrado savo meninę formą, kurioje sugeba priimti juos supančio negailestingo pasaulio reiškinius.

Knygoje nepaaiškinama, dėl ko broliai imasi rašyti savo dienoraštį – kokia jūsų interpretacija?

Visi turi savų priežasčių rašyti dienoraštį. Bet jie konkrečiai rašo knygą, ši tema svarbi ir spektaklyje – ką reiškia kūryba karo metu. Broliams ji labai reikalinga – svarbu rašyti, užrašyti, įamžinti.

Spektaklį kūrėte ir repetavote tiesiai iš knygos, kodėl pasirinkote dirbti be dramaturgo ir kokie tokios prieigos iššūkiai? Kaip aktoriams sekėsi priimti tokį darbo metodą?

Romanas labai arti pjesės, tiesa, Kristof rašė ir pjeses. Man atrodė, jei imuosi dirbti su Kristof romanu, tuomet reikia pilnai panirti į jos kūrinį, jo kalbą. Repeticijų metu kažką siaurinome, kažką atmetėme – viskas vyko natūraliai. Aktoriai ir aš priėmėme naują realybę – Kristof realybę, pjesės formavimasis repeticijų metu nepasirodė aktoriams kažkas labai neįprasto.

Kristof, klausiama apie vieną ar kitą šiurpesnę ar neįprastesnę romano vietą, tiesiog atsakydavo, kad ji tai matė arba pažinojo tokius žmones, t. y. ji nuolat pabrėžė teksto autobiografiškumą. Ar jums buvo svarbu išlaikyti jos kalbėjimo stilių?

Taip, tekstas reikalauja savitos formos, kad sceninis veiksmas prilygtų Kristof tekstui.

Dienoraštį rašo vaikai, tai yra raktas, kuriuo rakiname formą. Broliai įsileidžia žiūrovą į savo režisuojamą „vaikišką“ spektaklį.

Ką apibrėžiate kaip vaikiškumą?

Galimybę patikėti.

Vienaip „Storas sąsiuvinis“ skamba taikos metu – tolimų įvykių literatūrinė dokumentacija, visai kitaip jis suskamba šalia vykstant karui. Kaip karo Ukrainoje realybė paveikė jūsų darbą?

Teatras neturėtų būti galimybė pabėgti, užsimiršti. Kurdami spektaklį privalome drąsiai žengti į realybės šerdį. Kurdami priimame ir suvokiame realybę.

Pirmame skaityme sakiau aktoriams, kad manęs nejaudina karo tema ir noriu ją eliminuoti, kad jaučiu didelę distanciją, tad būtų melaginga ją laikyti pagrindine spektaklio aplinkybe. Kitą dieną prasidėjo karas. Visi išankstiniai nusistatymai išnyko. Šis šiurpus atsitiktinumas nurodė kryptį. Kristof romano dvyniai tapo mūsų vedliais. Tęsiame jų mokslus – kūryba mums yra galimybė priimti. Šis spektaklis mus sustato į vietas, padeda išsaugoti mūsų žmogiškumą. Mums jis svarbus. Man jis svarbus. Svarbu duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia.

Įdomu tai, kad knygoje karas lyg ir yra pagrindinė aplinkybė, bet broliams karas – tai faktas, jie netransliuoja to kaip gero ar blogo reiškinio, tai yra ir tiek. Jie priima mirties alsavimą. Jiems skauda širdį, kad išėjo mama. Jie lieka vaikais. Vaikas – naujo gyvenimo simbolis, talpinantis savyje viltį ir meilę.

„Storo sąsiuvinio“ pagrindiniai veikėjai išsiskiria šaltakraujiška reakcija į aplink juos ir net jiems vykstančius kraupius įvykius, jų išgyvenimo būdas – atsikratyti jausmų. Kaip jūs į juos žvelgiate?

Skaitant kūrinį gali pasirodyti, kad jie atbukę ir šaltakraujiški padarai, bet tai tik jų rašymo forma. Broliai yra ypač jautrūs. Jie užsiima įvairiomis pratybomis siekdami atbukti – sustiprėti, nesivadovauti emocijomis, jausmais. Jų tikslas – pakilti iš žmogiškųjų silpnybių. Dienoraštis yra perfiltruota realybė, iškristalizuota tiesa. Jie rašo faktus, o ne tai, kaip tie faktai buvo išjausti.

Man atrodo, kad jie yra labai jautrūs ir visas kūrinys yra bandymas išgyti iš fundamentalių, visą gyvenimą persekiojančių traumų. Kai jie buvo maži, juos paliko mama. Ar jie sugeba paleisti ją? Ji grįžta pasiruošusi juos išsivežti, tačiau per dialogą su vaikais ant jos nukrenta bomba. Romanas yra persipynusi fikcija ir tiesa. Žiūrovo tikslas yra dekoduoti šių vaikų fantaziją. Pas vaikus grįžta juos taip pat palikęs tėvas, jis iškasa iš po žemių mamą, jos kaulus ir parodo vaikams, kad žaizda vis dar čia. Ką daro broliai? Jie nušveičia tuos kaulus ir iš jų daro paveikslą. Yra toks posakis – ištraukti iš spintos griaučius. Tai jie tą ir daro – išdidžiai ir drąsiai demonstruoja nublizgintą savo didžiausią skausmą, priima jį. „Storas sąsiuvinis“ yra apie drąsą gyventi.

Knygos veiksmas plėtojamas mažame pasienio kaimelyje, spektaklyje jis rutuliosis daugiabučio laiptinėje – kodėl tokia erdvė ir kokias jos galimybes įžvelgiate?

Kaimas manęs nejaudino, norėjosi kažko savo, pažįstamo. Laiptinė tobulai sunaikino bet kokią distanciją. Laiptinė yra mūsų realybė. Tokiu būdu Kristof istorija tampa mūsų istorija, asmenine istorija – žiūrime jau ne į veikėjų vidines spintas, bet dairomės po saviškes, žiūrime į jų tamsiausiose kertelėse ir stalčiukuose suslėptus griaučius.

Spektaklį kuriate tiesiai pagal knygą, ar rekomenduojate būsimam žiūrovui prieš einant į spektaklį ją paskaityti?

Gerą literatūrą yra verta skaityti. O mūsų spektaklio veikėjai yra geri vedliai. Gal ir ne visada norėsis versti puslapį ir eiti tolyn, bet jie eina, jie turi papasakoti savo istoriją.

O visa ši istorija – tai kaulų ir kauliukų gludinimas.

Long arrow
Grįžti atgal