Krepšelyje nėra produktų.

Pirkti bilietą
10.01
18:30
Pirkti bilietą
10.02
17:00
Pirkti bilietą
11.11
18:30
Pirkti bilietą
11.12
18:30
Pirkti bilietą
12.15
18:30
Pirkti bilietą
12.16
18:30
#naujienos

SPEKTAKLYJE „MEILĖ“ PER MUZIKĄ ATSISKLEIDŽIA PASAULIS UŽ MIRTIES RIBŲ

2022 09 09, 15min.lt

Naujausiame Agatos Dudos-Gracz spektaklyje „Meilė“ vaidina per dvidešimt aktorių. Gausiame jų būryje išsiskiria Cezary Studniak figūra. Jo kuriamas personažas Dainorius Aušra Sielnešys – nesusijęs su kitais personažais ir jų žemiškais rūpesčiais.

Naujausiame Agatos Dudos-Gracz spektaklyje „Meilė“ vaidina per dvidešimt aktorių. Gausiame jų būryje išsiskiria Cezary Studniak figūra. Jo kuriamas personažas Dainorius Aušra Sielnešys – nesusijęs su kitais personažais ir jų žemiškais rūpesčiais.

Nei Tanatas, nei šv.Jonas Krikštytojas Prodromas, nei sielas pernešantis mitinis kiškis ar erelis – Dainorius yra tiltas tarp gyvųjų pasaulio ir to, kas veriasi už jo. Unikalų personažą matys tik spektaklio žiūrovai, jo gilus, šiurpulį keliantis balsas bus girdimas tik jiems.

Aktorius iš Lenkijos, kurdamas savo vaidmenį, itin glaudžiai dirbo ne tik su režisiere bei kitais kolegomis, bet ir su spektaklio kompozitoriumi Łukaszu Wójcik-Zawierucha.

Abu jie pasakojo apie muziką „Meilėje“, ne akustinį spektaklio foną, o tiltą į anapusybę.

– Łukaszai, gal galite papasakoti, kokia buvo jūsų užduotis šiam spektakliui?

– Ł.Wójcik-Zawierucha. Tai sunkus klausimas. Mano užduotis yra rasti muzikinį spektaklio raktą, kiekvienos istorijos raktą. Pradėjęs kalbėti su režisiere, gilintis į būsimą spektaklį, perskaitęs jo tekstą, ėmiau nujausti galimus sprendimus, kurie padėtų atskleisti šią istoriją, jos personažus, jų santykius, jiems nutinkantį stebuklą.

Palyginimui, kai praėjusiais metais Klaipėdoje dirbome su spektakliu pagal Karavadžo kūrybą, spektaklio muzika ieškojau spalvų ir atspalvių, lengvumo, meilės. Šįkart žinau, kad viskas yra juoda. Visa spektaklio nuotaika – skirtingos juodos spalvos formos.

„Meilės“ muzikinę erdvę padalinau į dvi dalis – tai, kas vyksta žemėje ir antgamtinę plotmę. Muzika kalbėdami apie gyvenimą šioje žemėje naudosime šešėlius, antgamtinis pasaulis yra juodas, tad jam reikėjo labai stiprios muzikos.

Dainorius – antgamtinio pasaulio atstovas. Jis nėra šiaip kokia nors dvasia, jis – jungianti grandis. Cezary turi neįtikėtiną balsą ir talentą jį stulbinamai transformuoti. Kartu su juo tyrinėjome juodumą įkūnijančias balso variacijas. Manau, kad jau radome, ko ieškojome.

– Dainorius tam tikra prasme vienišas personažas, Cezary, papasakokite šiek tiek apie jį ir kaip jį kūrėte, kur ieškojote įkvėpimo?

– C.Studniak. Taip, Dainoriaus vienatvė dirbant gali būti sunkiai pakeliama, bet paradoksalu, kad būtent jo vienatvė ir žadina visą kūrybinį procesą. Tai nėra lengva, nes beveik niekas iš kitų personažų jo nemato, negirdi, neturi su juo jokio ryšio. Tačiau būtent Dainorius aktyvuoja visą scenoje vykstančią dramą, metafizinėje dimensijoje protagonistai pasiduoda jam. Manau, kad Dainorius tam tikra prasme padeda suprasti, kokia didelė gali būti meilė – tiek jos kurianti ar griaunanti galia.

Kalbant apie muzikinę plotmę, kurdamas muziką „Meilei“ kompozitorius žinojo, kad kuria ir mano balsui. Łukaszas puikiai pažįsta mano balso galimybes. Tai labai patogi situacija. Aš jaučiuosi labai patogiai stipraus ir sunkaus garso erdvėje. Be to, šiame kūrybiniame procese daug vietos improvizacijai – tai nuostabu, galiu visiškai atsidėti savo personažo vystymui.

Visa komanda mane įkvepia, Agatos režisūriniai sprendimai, jos energija ir atmosfera, kurioje dirbame – visa tai labai svarbu.

– Cezary, jūs dirbate ne tik dramos, bet ir muzikiniame teatre. Daina dramos teatre nėra retas, bet ir ne kasdienis reiškinys. Jūsų nuomone, kokiais atvejais ir kaip dainuojamas žodis, daina dramos teatre gali būti paveikiau už sakytinę kalbą?

– C.Studniak. Garsas neabejotinai atsirado pirmiau už žodį. Žodis yra garsas. Garsas leidžia kurti melodiją, kurios atmosfera, dinamika ir esmė kyla iš emocijų. Tai, ką dainuojame teatre, leidžia atlikėjams gilinti ir plėsti pasakojimo scenoje emocinius klodus. Melodijos ar visos dainos charakteristika, jei ji tinkamai sudėliota, taip pat daug pasako ir apie patį atlikėją. Jo tembras ir interpretacijos vizija yra labai specifinė asmeninė informacija.

Dainuojamų kūrinių kiekis dramos teatre yra akivaizdžiai gausėjantis. Labai dėl to džiaugiuosi. Mano nuomone, teatro dalijimas į muzikinį ir dramos yra stipriai ribojantis teatrinį meną apskritai. Teatras savo reikmėms gali naudoti visas meno šakas.

– Režisierė minėjo, kad šiame spektaklyje muzika yra tai, kas atveria magišką plotmę. Kokios jūsų mintys apie tokią muzikos savybę, kaip tai veikia?

– C.Studniak. Neslėpsiu, pats esu priklausomas nuo muzikos. Kai tik galiu, esu paniręs į ją, muzika man asmeniškai yra kaip psichodelinė medžiaga – labai lengvai transportuoja į magiškas erdves. Tai kitas pasaulis, jį sunku apibūdinti žodžiais – jis neįvardintas ir neįvardinamas.

Spektaklyje mano kuriamas personažas funkcionuoja realaus ir dvasinio pasaulių sankirtoje, jis virš visų kultūrinių kodų ir logikos. Mano personažas, kaip ir minėjo Agata, per muziką atveria duris iš žemiškos erdvės į kitą.

– Ł.Wójcik-Zawierucha. Dainius ateina surinkti sielų ir jam visai nesvarbūs jų žmogiško gyvenimo atributai – nei merginų nekaltybė, nei sukaupti turtai, nei amžius.

Dainorius byloja universalius dalykus, tai, kas yra šiandien ir bus rytoj. Kurdami jo erdvę, pasitelkiame muzikines sekas, kurias naudoja panko, metalo, roko muzikos kūrėjai, bet tai mums tinka, šalia jų parinkus mums tuo metu reikalingą ritmą, muzikoje ima vertis savita transo erdvė. O dar pridedame specifinį senovinį tekstą ir visa ta muzikinė plotmė perkelia į dimensiją, kur reikšmės netenka daug dalykų, pavyzdžiui, laiko nuorodos – nebesvarbu, ar kalbame apie šiandien, ar apie XV a., ar apie laiką prieš tūkstančius metų.

Kalbant trumpai, mes tiesiog ieškojome maksimalaus muzikos komunikatyvumo su sena ir galinga energija, kurią reprezentuoja Dainorius.

– Spektaklyje skambės vienas pirmųjų lenkiškai užrašytų rimuotų kūrinių iš XV a. „Magistro Polikarpo pokalbis su Mirtimi“. Šio spektaklio proga jis pirmą kartą verstas ir į lietuvių kalbą. Papasakokite apie šio teksto atsiradimą „Meilėje“.

– Ł.Wójcik-Zawierucha. Tik pradėjęs dirbti ties šiuo spektakliu, ieškojau dalykų, kurie sietųsi su mirtimi, visa ko pabaiga. Natūralu, kad iškart galvojau apie Dantę Aligjerį, bet kažkaip, vedamas intuicijos, ėmiau labai atidžiai skaityti „Magistro Polikarpo pokalbį su Mirtimi“.

Pamačiau, kad šis tekstas teikia man visus reikalingus atsakymus. Jis verčia išsigąsti, jame randu pirmąją lenkų literatūroje mirties vizualizaciją. Ši poema pasakoja apie susitikimą su mirtimi. Progą sutikti mirtį ir su ja pabendrauti kiekvienas žmogus turi kartą gyvenime.

Viena vertus, esi teksto kiek sukrėstas, kita vertus – jauti paguodą. Iš pradžių mėginau poemą dainuoti senąja lenkų kalba, bet atrodė, kad kažko trūksta, tada vertėme ją į senąją slavų bažnytinę kalbą. Tas tekstas iškart nuskambėjo labai galingai, dabar tai kažkas tamsaus, kas peržengia politiką, religines denominacijas, eina per kontinentus ir visus žmones.

– C.Studniak. Šis tekstas labai gerai atliepia Agatos parašytą spektaklio istoriją. Dainuojamo teksto charakteristiką išrado Łukaszas ir tiesa, kad tas kompozicijas atlikti nėra lengva.

– Režisierė spektaklį įvardijo kaip ritualą. Ritualas priklauso sakraliai erdvei. Jūsų nuomone, ar gali teatro spektaklis įžengti į šią erdvę?

– C.Studniak. Agatos spektakliai, mano nuomone, visada yra tiesiogiai susiję su ritualu. Jie labai daug reikalauja tiek iš aktorių, tiek iš publikos. Jie gali būti skausmingi ir sunkiai pakeliami. Jie taip pat apvalantys. Manau, kad, be aktoriaus visiško atsidavimo ir tikėjimo spektaklio idėja, neįmanoma sukurti gero A. Dudos-Gracz teatro kūrinio.

Ritualas yra atsikartojančių gestų ir ištarų seka, bet, be abejonės, ritualas kiekvieną kartą pavyksta kitaip. Tai priklauso nuo mūsų koncentracijos, psichofizinės būsenos, nuotaikos ir poreikių. Būtent dėl to teatras kaip fenomenas yra toks unikalus – nepaisant pasikartojančių spektaklio komponentų, tai kiekvieną kartą naujas aktorių ir publikos susitikimas. Iš esmės, bet koks teatrinis pasirodymas yra specifinis ritualas. Improvizaciniai elementai tik pagilina šį ritualą, atnaujina ir gyvina jį.

Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera spalio 1 ir 2 d., lapkričio 11 ir 12 d. Klaipėdos dramos teatre

Long arrow
Grįžti atgal