Nors Agatos Duda-Gracz spektaklyje, pristatytame per PPA atidarymą Vroclave, yra daug gražių ir prasmingų scenų, viena iš jų atrodo ypatinga. Atidžiau į ją pažvelgus paaiškėja, kad ji ne tik padeda suprasti visumą, bet ir nutiesia tiltą tarp Michelangelo Caravaggio kūrybos ir režisierės teatro. Šioje scenoje italų meistras maišo dažus ruošdamasis tapyti. Taip pat verta paminėti, kad nuo pat spektaklio pradžios Caravaggio lydi trys vyriškos figūros, kurios iš tiesų yra gyvos būtybės dailininko (ir mūsų) sąmonėje, sukurtos pagal mūzų paveikslą. Jos taip pat yra tarsi reali ir nereali medžiaga, iš kurios jis kuria savo pjesės personažus. O kadangi iš istorijos žinoma, kad Caravaggio atskaitos taškas buvo Sandro Botticelli, Albrechto Dürerio ir Pietro Bruegelio menas, šios sceninės „mūzos“ pasirodo su kostiumais, kuriuos galima lengvai rasti konkrečiose jų drobėse.
Tačiau grįžkime į sceną. Caravaggio maišydamas dažus (puikiai suveikia Katarzynos Łuszczyk šviesos) bando tapyti, o „mūzos“, tam tikru momentu atitinkamai apšviestos, ima įkūnyti jo paveikslų personažus. Jie užima pozą, išraiškingai gestikuliuoja, skleidžia begarsį garsą, kad po akimirkos sustingtų dramatiškame vaizduojamo asmens emocijų paroksizme. Caravaggio sustabdo darbą, pagalvoja, pakeičia spalvą, pakeičia koncepciją ir visas procesas prasideda iš naujo. Ir taip kelis kartus. Atidžiau pažvelgus į šią sceną paaiškėja, kad ji paradoksaliai atspindi Caravaggio tapybos ir A. Dudos-Gracz teatro, arba teatro apskritai, esmę, susiedama juos per jų kūrimo procesą. Caravaggio stebi jį supantį gyvenimą, kad galėtų jį perkelti į savo paveikslų rėmus, į įsivaizduojamus šventųjų ar juos lydinčių žmonių vaidmenis perkeldamas realius to meto žmones: paleistuves, batsiuvius, kepėjus, nešvogerius, apelsinų pardavėjus ar kitus įvairiose vietose sutiktus personažus. Jis aprengia juos savo personažų kostiumais, mintyse atkuria gestus, žvilgsnius, dramatiškas situacijas, kurios yra scenos iš gyvenimo tų, kuriuos jis stebi, o ne tų, kuriuos vaizduoja drobėje. Taigi, nors jo paveiksluose matome netikras istorijas, jos mums tampa tikros, nes iš tikrųjų matome Caravaggio gyvenimo ir laiko paveikslą, apipintą žmogiškomis istorijomis. Panašiai yra ir su A. Dudos-Gracz teatru. Ji kuria sceninius paveikslus, kuriuose personažus vaidina aktoriai, tikri žmonės, kurie repeticijų metu remiasi savo patirtimi. Todėl panorama, kurią matome, yra ne Caravaggio laikų paveikslas, o A. Dudos-Gracz, jos aktorių ir mūsų, žiūrovų, panorama, o spektaklis atrodo kaip mūsų pasaulį vaizduojančių paveikslų paroda. Žinoma, jei Caravaggio tapyboje tikrieji „aktoriai“ vaidina nesąmoningai, remdamiesi vien tik savo atvaizdu (mūzomis) dailininko galvoje, tai teatre aktoriai sąmoningai kuria iš savęs sukurtą pasaulį žiūrovams. Poveikis panašus – matome netikrą istoriją apie Caravaggio, kurią skaitome kaip tikrą istoriją apie mus pačius, čia ir dabar.
Šią teatro ir Caravaggio tapybos alchemiją puikiai atspindi spektaklio pavadinimas „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Michelangelo Caravaggio“. A. Dudos-Gracz sceninė istorija – dailininko ir vienos iš jo prostitučių meilės istorija. Kai Lena pastoja, Caravaggio užsiima savo karjera. Mergaitė miršta prieš pat gimdymą, o jis, apimtas gailesčio ir nevilties, įamžina ją drobėje kaip mirusią nėščią Mergelę Mariją, savo paveiksle perkeisdamas visą išganymo istoriją. Nes jei Marija miršta nepagimdžiusi kūdikio, žmonijos išganymas neįvyksta. Pasaulis, nugrimzdęs į tamsą, niekada neišvys šviesos, kuri turėjo suteikti jam džiaugsmo ir vilties dėl gėrio pergalės prieš blogį. Taigi Lena, tikra mergina, didžioji dailininko meilė, paveiksle virsta Dievo Motina, kad suvaidintų alternatyvią – Caravaggio transformuotą – išganymo sceną ir priverstų žiūrovus iš tiesų susimąstyti apie baisų ir jokio horizonto neturintį pasaulį (Caravaggio paveikslas). O Klaipėdos spektaklyje aktorius Liudas Vyšniauskas persikūnija į Caravaggio, kad per jo istoriją papasakotų apie mūsų pasaulį – vienodai barbarišką ir sumišusį. Priversti mus susimąstyti apie tai, kur mes, kaip civilizacija, einame. Caravaggio, A. Duda-Gracz ir jos komanda nepalieka jokių iliuzijų – į tamsą. Tai tarsi liudija jaudinantis paskutinis Caravaggio prisipažinimas: „Lena, aš tik norėjau… Nutapiau tamsą, nutapiau tamsą, nutapiau tamsą, nes ji gailestingesnė už šviesą, nes žmogus gali joje pasislėpti.“ Tai gražus komentaras apie žmogaus, kuris laikomas vienu didžiausių tapybos meistrų, kūrybą. Kyla nemažai abejonių: ar Caravaggio tapė žmones, bandančius ištrūkti iš tamsos, ar joje pasislėpusius? Ar šviesa jo pasaulyje buvo išsigelbėjimas, ar atnešė nelaimę? Ir galiausiai svarbiausias klausimas: ar šviesa apskritai yra tikra, ar tai tik iliuzija, triukas, kuris baigiasi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Juk teatras mus nuoširdžiausiai to moko: jo pasauliai iškyla iš tamsos ir amžinai išnyksta tamsoje.
Vroclavo spektaklio peržiūra nuskambėjo itin liūdnai ir jaudinančiai, o to priežastis, žinoma, buvo Ukrainoje vykstantis karas. Ankstyvojo baroko pasaulis, kurio pagrindą sudarė valgymas, gėrimas, seksas, smurtas, prekyba ir pirkimas, atrodo labai panašus į mūsiškį, kuriame pamišęs psichopatas nusprendė – nesvarbu, kokia kaina – patenkinti savo laukinį valdžios troškimą, nužudydamas dešimtis tūkstančių žmonių ir išvarydamas iš namų milijonus. Kai Caravaggio kalbėjo apie tamsą, kurioje jis norėjo tik pasislėpti, buvo neįmanoma nepagalvoti apie Mariupolio ar kitų apšaudytų miestų gyventojus, kurie, prisidengę tamsa, išeina iš rūsių ir bunkerių įkvėpti oro, nors mažiausiai rizikuoja būti nužudyti. Juolab kad ryški sprogstančių kibirkščių šviesa jiems pranašauja mirtį, o dieną – medžioklės pavojų, kuriame Apvaizda verčia juos atlikti žvėrių vaidmenį. Manau, kad žmogus nuo XVI a. pabaigos nė kiek nepasikeitė; nepaisant šiuolaikinių technologijų, mums rūpi tik valdžia, seksas ir pinigai. Visa tai neįtikėtinai liūdna.
Spektaklis sukurtas fenomenaliai – A. Dudos-Gracz tekstas puikus, scenografija ir kostiumai puikūs, o Łukaszo Wójciko muzika kuria pjesės atmosferą ir dramaturgiją. Agatos režisūriniai sumanymai gniaužia kvapą: pavyzdžiui, kai scenoje pasirodo tylusis popiežius, lydimas dviejų išpaikintų ir išglebusių šykščių kardinolų, žiūrovai giliai atsidūsta, nes popiežiaus figūra turi ne žmogaus veidą, o šuns snukį. Kai praėjus akimirkai po susitikimo su Šventuoju Tėvu Caravaggio krenta ant kelių ir keliolika sekundžių kartu su kitomis scenoje esančiomis figūromis vaikšto keturpėsčias ir mekena kaip avis, viskas tampa aišku. Viešpaties avys visiškai paliktos pačios sau, nes jų žemiškasis vedlys yra ne griežtas, į savo užduotį susitelkęs piemuo, o prancūzų taikos palaikymo šuo, apsirengęs bizantiškais drabužiais su kilogramais brangenybių. Ar gali būti trumpesnė ir tikslesnė kritika katalikų bažnyčiai už tai, kad ji apleido savo pašaukimą ir pasidavė mamonai bei valdžios troškimui? Panašių teatrinių sutrumpinimų yra daug, o Lenos, kurios mirtimi prasideda ir baigiasi visa pjesė, siužetas išspręstas puikiai. Nors aktoriai turi puikius dialogus, spektaklio prasmę išpildo veiksmai ir vaizdai – juk kalbame apie vieną didžiausių tapytojų pasaulio istorijoje. Tomaszas Wesołowskis nusipelno didelių aplodismentų už choreografiją. Tapytojo gyvenimas pasakojamas per jo kūrinius, todėl kartkartėmis rodomi judantys vaizdai, sukurti iš aktorių kūnų ir rekvizito. Taigi choreografo užduotis čia buvo judesiu tapyti paveikslus, kad akimirkai sustabdytų teatrą – savotiškas fotogramas, kažkur po jų paviršiumi vykstančios istorijos stop kadrus. Fenomenalaus T. Wesołowskio, A. Dudos-Gracz ir, be abejo, visos Klaipėdos dramos teatro komandos darbo dėka Caravaggio paveikslai ne tik pasirodė prieš mūsų akis tarsi gyvi, bet ir – rodydami mums jo gyvenimą paveiksluose – pavertė jo kūrybą savotišku filmu, sudarytu iš vienas po kito pateikiamų kadrų; savotiška tapytojo autobiografija fotogramose. Tačiau visa tai nebūtų įmanoma, jei ne K. Łuszczyk šviesa, be kurios meistriškumo čia nieko nebūtų buvę. Niekada nemačiau sunkesnės užduoties apšvietimo režisieriui, ir taip yra todėl, kad šviesa čia nėra paprastas spektaklio elementas, bet veikėjas – pagrindinis veikėjas visą gyvenimą (ir per visą spektaklį) kovoja su šviesa arba jos trūkumu, kurį mes vadiname tamsa. K. Łuszczyk tai puikiai pavyko: ji ne tik „nušvietė“ Caravaggio paveikslus, kuriuos vis dar galima pamatyti reprodukcijose, bet visų pirma, pasitelkusi meistro meną, „nušvietė“ jo kūrybą – sceninį gyvenimą. Ji, kaip ir kiti atlikėjai, nusipelno visų apdovanojimų už šias dvi valandas grožio. Aktoriai buvo visiškai sensacingi, todėl – kaip pagarbą jų darbui – paminėsiu visą komandą: Liudas Vyšniauskas, Cezary Studniak, Maciej Maciejewski, Bartosz Roch Nowicki, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė, Eglė Jackaitė, Alina Mikitavičiūtė, Regina Šaltenytė, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Simona Šakinytė, Toma Gailiutė, Rimantas Pelakauskas, Donatas Švirėnas, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, techniniai darbuotojai Rytis Veverskis, Alius Veverskis, Mantvydas Poškus, Lukas Feser, Darius Matevičius, Romualdas Matulionis, Linas Bagdonas, Antanas Razgauskis.
A. Duda-Gracz sukūrė vieną geriausių savo spektaklių – glaustą, nuoseklų, gilų, išmintingą ir jaudinantį. Be to, žavi tai, kad pati autorė tam tikra prasme yra dailininkė, nes kas yra teatras, jei ne vaizdų seka? Taigi, ar spektaklis apie Caravaggio yra autobiografinis? To niekada nesužinosime, bet jis buvo sukurtas A. Duda-Gracz galvoje. Jei perfrazuotume jo pavadinimą, šis „superspektaklis“ galėtų vadintis „Tarp Liudo žodžių“, arba „Kova dėl Michelangelo Caravaggio sielos“ pagal Agatą Dudą-Gracz. Be abejonės, pagal Agatą Dudą-Gracz.
