„Tu buvai savas, o tapai svetimas“, Evgeniya Shermeneva
2021 m. gruodžio 8 d. 15:34
Elmaras Senkovas (Elmārs Seņkovs) – režisierius, kuris visada nori sujungti nesuderinamus dalykus
Studijavo Latvijos universiteto Pedagogikos ir psichologijos fakultete, vėliau mokėsi režisūros Kultūros akademijoje pas Marą Kimelę, stažavosi Lenkijoje pas Krystianą Lupą, geriausioje Rytų Europos teatro mokykloje. Teatre debiutavo 2010 m. ir nuo to laiko statė spektaklius Rygos rusų teatre, nepriklausomose teatro trupėse, ilgą laiką dirbo Latvijos nacionaliniame teatre. Kirilas Serebrenikovas pakvietė jį režisuoti du spektaklius Gogolio centre Maskvoje.
2020 m. gavo du svarbiausio Latvijos teatro apdovanojimo „Spēlmaņu nakts“ prizus – už spektaklio „Irano konferencija“ internetinę versiją pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, kurioje vaidina įvairių Latvijos teatrų aktoriai, ir už fantaziją Šekspyro tragedijų temomis – spektaklį „Šekspīrs“ Liepojos teatre. 2018 m. dirbo Lietuvoje, Klaipėdoje, ir gavo Lietuvos teatro apdovanojimą už Klaipėdoje pastatytą spektaklį „Mama Drąsa“ pagal Brechto pjesę.
– Klaipėdoje sukūrėte spektaklį „Varovai“ pagal garsųjį Thomo Vinterbergo filmą „Medžioklė“. Tačiau jūsų spektaklis nėra tiesioginė filmo sceninė rekonstrukcija, tai savarankiška istorija su naujais akcentais. Svarbiausia, kad jame jaučiamas mažo kaimelio prie Baltijos, o ne tokios turtingos ir klestinčios šalies kaip Danija, dvelksmas.
– Manau, kad paskutiniame Vinterbergo filme buvo parodyta, kaip gimsta depresija net ir turtingiausiose visuomenėse. Bet iš tiesų taip, mes tai darėme, kad žiūrovas pajustų, jog veiksmas vyksta Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, mums reikėjo provincijos jausmo – mūsų šalys yra Europos pakraštyje, vėlai įstojusios į Europos Sąjungą ir nešiojasi praeities istorijos palikimą. Man tai buvo tarsi metafora, nes pagrindinį veikėją apsupau labai provincialiais žmonėmis, kurie tarsi gyvena mažame miestelyje ar, tarkime, žvejų kaimelyje… Žinoma, ten yra įvairių žmonių, yra turtingas žmogus, kuris nustato vietos bendruomenės taisykles, kai kurie žmonės gyvena turtingiau nei kiti, bet visi yra matomi. Vyksta kažkoks nusistovėjęs gyvenimas. Pagrindinis veikėjas, inteligentiškas, išsilavinęs, gyvenimo didmiestyje patirties turintis vyras, grįžta atgal į gimtąjį provincijos miestelį, tačiau ši maža aplinka jo nepriima. Ir tam tikru momentu išryškėja ši tema, kad lengviau tikėti blogiu nei gėriu. Šis klausimas mane ne kartą nustebino. Galite įsivaizduoti tokią situaciją Rygoje – mes taip pat turime nedidelį miestą, ir tas miestas gali akimirksniu tave tiesiog išmesti, tarsi būtum „savas“ ir staiga taptum „svetimu“. Ši situacija labai aktuali dabar, kai žmonės pasidalijo į tuos, kurie tiki skiepų, galimybių pasų ir kitų naujosios pandemijos gyvenimo sąlygų nauda, ir tuos, kurie nenori joje dalyvauti.
Šiemet pats turėjau tokį momentą, kai manęs paklausė: „Kodėl nesiskiepijate?“ Spontaniškai atsakiau, kad man įdomu pačiam pajusti, ką reiškia būti „kitoje pusėje“. Tai nebuvo medicinos klausimas (E. Senkovas pokalbio metu jau buvo paskiepytas) – tuo metu tai buvo labiau socialinis klausimas. Kurdamas spektaklį kažkodėl labai stipriai pajutau tą pagrindinio veikėjo atstūmimą dėl neteisingos priežasties, ir tarsi tapau juo, ir pagalvojau – stop, mes negalime nubrėžti ribos tarp žmonių, iki galo neišsiaiškinę, tiesiog vadovaudamiesi kažkokiu vienareikšmiu principu.
Su šiuo nelanksčiu modeliu susidūriau šių metų rudenį, kai į naują kursą (E. Senkovas dėsto Kultūros akademijoje) atėjo penki studentai, kurie nespėjo pasiskiepyti, o valdžia oficialiai paskelbė, kad bus nustatytas poros mėnesių pereinamasis laikotarpis, per kurį bus galima naudotis testais ir lankyti užsiėmimus. Tačiau sistema iš karto sako „ne“ ir reikalauja visiems taikyti vienodas sąlygas. Pasiūliau dirbti su nedidele grupe, kurioje visi vieni kitus pažįstame ir gerbiame, o tie, kurie neskiepyti, galėtų periodiškai atlikti testus ir dirbti kartu su visais, tačiau sistema sako: „Jie į šią repeticijų salę neateis.“ Aš taip pat kartu su šiais penkiais studentais rugsėjo pradžioje neatėjau į pamokas. Man buvo svarbu suprasti, kaip šie vaikinai jaučiasi, būti toje pačioje pusėje kaip ir jie ir pažvelgti į pagrindinę bendruomenę iš šalies.
– Turiu klausimą: prie šios pjesės pradėjote dirbti dar 2020 m., premjera turėjo įvykti praėjusių metų lapkritį, kai dar nebuvo vakcinų ir pasaulis gyveno visiškai kitaip. Kaip pats save suprantate – ar pjesė paveikė jus ir pradėjote išgyventi atmetimo situaciją realybėje, ar pastarieji metai ir masinės diskusijos apie nelygybę visuomenėje turėjo įtakos pjesės interpretacijai? Kadangi ši jūsų patirtis tikrai perskaityta spektaklio metu, galima pastebėti, kad jums ši atmetimo situacija nėra tik teatro scenos tyrimo klausimas.
– Jaučiuosi esantis labai tolerantiškas, net politiškai korektiškas (už tai labai savęs nemėgstu!), gebantis eiti į kompromisus, pasirengęs nuolaidžiauti, nepabloginti sudėtingų situacijų. Ir kažkuriuo metu pagalvojau – kodėl nesakau tiesos? Jei matau neteisybę, kodėl tą pačią akimirką nepasisakau? Uždaviau sau šį klausimą ir pabandžiau pasikeisti. Tai nutiko tuo metu, kai pradėjome dirbti su šiuo spektakliu (spektaklį kūrėme kartu su dramaturge Rasa Bugavičiūte-Pece ir scenografu Reiniu Suhanovu). Tada pradėjau įsivaizduoti, kas nutiktų, jei pradėčiau nuolat sakyti tai, ką galvoju. Supratau, kad dėl to labai greitai prarasiu daugybę pažįstamų žmonių, po kurio laiko būsiu išmestas iš savo įprasto pasaulio.
– Taigi manote, kad kai žmogus neslepia savo minčių, visuomenė jį izoliuoja?
– Manau, kad taip. Spektaklyje kalbame apie tai, kaip vienas geras, labai geras žmogus Lukas (mums buvo svarbu, kad pagrindinis veikėjas būtų tikrai geras) pamažu praranda savo savybes, ir klausiame savęs bei žiūrovų, ko reikia, kad geras žmogus taptų piktu. Tai didžiausia mano baimė, ir būtent apie tai norėjome sukurti spektaklį.
– Tarkime, kadangi jūsų pjesėje Lukas iš karto išsiskiria iš bendros populiacijos, priešingai nei filmo personažas, kur jis yra absoliuti aplinkos dalis, jūsų Lukas akivaizdžiai nori būti kaip visi žmonės, bet jam tai nelabai sekasi, jis net vizualiai išsiskiria iš bendros nuotaikos. Jis ypatingas.
– Tai panašu į mane, kai atvykstu į savo gimtąjį kaimą, iš kurio kilę mano tėvai, ir susitinku su vietiniais žmonėmis, giminaičiais, pažįstamais – žinoma, aš taip pat kitoks. Ten niekas niekada neužsiėmė menu, visi dirba įprastus darbus, o aš va toks, iš sostinės. Ir iškart pajuntu norą integruotis, vėl tapti tokiu pat, kalbėti kaip jie, bandyti jaustis kaip jie, ir vis tiek lieku balta varna, kurią rodo per televiziją. Tačiau jaučiu, kad keičiuosi ir randu daugiau bendrumo. Lukas spektaklyje kartoja nešvankius anekdotus, pasakoja vulgarius juokelius, eina su kaimynais į pirtį, ir visa tai jam ne itin patinka.
– Jam tai nelabai sekasi, ar ne?
– Tačiau mūsų spektaklyje yra dar viena detalė, kuri yra labai svarbi. Kadaise, dar prieš išvykdamas, jis draugavo su mergaitės motina. Todėl, pavyzdžiui, mergaitės tėvas iš karto suvokia jį kaip konkurentą, žmogų, kuris grįžo ir kelia pavojų, vyriškai. Atrodo, tarsi jie visi labai aštriai suvokia šį neišgyvento gyvenimo, praleistos progos klausimą. Juk visada galvojame, koks būtų buvęs gyvenimas, jei vieną kartą nebūčiau praleidęs savo šanso?
– Tačiau reikia pasakyti, kad jūsų pjesėje labai aiškiai įskaitoma, jog miestelio moterys deda viltis į Luką, kad jis atkreips į jas dėmesį (dėl senų prisiminimų, senų draugysčių ar bendrų interesų). Juk ir mokyklos direktorė, ir psichologė, atvykusi spręsti situacijos, – abi akivaizdžiai jam neabejingos ir tarsi keršija už vyrišką abejingumą?
– Mūsų Lukas juk yra charizmatiškas vaikinas…
– Jis iš esmės kitoks, o moterys atkreipia dėmesį į kitokius žmones.
Dar vienas svarbus klausimas: šiame spektaklyje į sceną įvedėte vaikus ir šunį (taip, jie labai svarbūs siužetui), kaip nusprendėte tai padaryti?
– Taip, aš sulaužiau visus tabu, draudžiančius į profesionalią sceną vesti vaikus ir gyvūnus…
– O kaip dėl aktorių, kurie atsidūrė tokioje situacijoje?
– Sakiau aktoriams: turite vaidinti taip, kad savo vaidyba užgožtumėte ir šunį, ir vaikus. Tačiau reikia pažymėti, kad mūsų spektaklyje nėra vaikų. Tai tėra funkcija. Jie turi užsidėję ausines, klausosi muzikos ir signalų, kur šiuo metu turėtų judėti ir ką daryti. Tekstą už vaikus kalba scenoje esantys suaugę aktoriai. Garso režisieriaus ir montažo dėka mums pavyko tai padaryti.
– Ir vis dėlto, grįžtant prie aktorių, buvau nustebinta didžiulio aktorių autentiškumo. Tam tikru spektaklio momentu nustojau juos suvokti kaip anksčiau matytus aktorius ir jie man tapo tarsi paprasti šio kaimo žmonės. Tai viena sunkiausių scenos užduočių: vaidinti paprastus žmones, beveik dokumentinį teatrą. Žinoma, toną čia duoda aktorius Darius Meškauskas, kuris nė akimirkai nepraranda autentiškumo, jame galima įžvelgti visas emocijas ir jausmus, o kai seki paskui jį, atrodo, kad jis šią situaciją išgyvena pirmą kartą. Tai tarsi nesurepetuota, o tiesiog realybė.
– Jis toks tikras menininkas, scenoje jis kaip tas šuo – taip jis viską jaučia. Jis gali stovėti bet kurioje scenos vietoje ir visada atrodys harmoningai ir gerai. Jis turi erdvės pojūčio dovaną.
– Jis labai ramiai būna scenoje?
– Jis yra ramus – tiksliai. Tiek jo mąstymas, tiek reakcija yra labai greiti. Jis viską girdi ir suvokia tuo pačiu metu. Jis tarsi turi įmontuotą radarą, kuris veikia 360 laipsnių kampu. O kiti aktoriai – mes jau dirbome prie spektaklio „Mama Drąsa“ (2018–2019 m. sezono premjera pagal Brechtą), ir jie žino, kad visą laiką juos stabdau, neleidžiu jiems vaidinti tipažų, prašau, kad bandytų vaidinti ne kaip aktoriai, o kaip pjesės personažai. Labai plona riba, kaip išlaikyti savo charakterį ir nepamiršti savo profesijos. O kad jiems būtų patogiau jaustis esamomis sąlygomis, su Reiniu Suhanovu ilgai ieškojome jiems rūbų, kad išlaikytume tikro vaikino iš tikro kaimo įvaizdį. Tačiau viskas, ką radome, atrodė dirbtina, svetima, pernelyg nauja. Todėl paprašėme jų atsinešti savo asmeninius drabužius, ką nors „iš savo sodybos“. Ir iš karto viskas stojo į savo vietas. Jie iškart tapo gyvi.
– Svarbu ir tai, kad niekas neišeina iš scenos, nes jie visada yra istorijos viduje, negali atsipalaiduoti užkulisiuose.
– Noriu pasakyti, kad šioje pjesėje yra dar vienas mūsų sugalvotas personažas. Tai jauna kaimo gyvenimo taisyklių nustatytojo, vietos bendruomenės autoriteto, žmona. Jų sūnus pasakoja mokytojui, kad mama ir tėtis namuose nesusitinka. Tai reiškia, kad jie gyvena kartu, bet atskirai. Jis susirado sau gražią jauną žmoną, kuri pagimdė jam sūnų, ir pasodino ją į bokštą, kaip pasakose. Skaitydamas pjesę vis galvojau, kokia tai galėtų būti moteris. Supratau, kad mūsų pjesėje ji buvo būtina, ji turėjo būti ten. Moteris, apie kurią nieko nežinome ir iš kurios nieko nesužinome. Jūs įtariate, kad šios moters gyvenimas yra pragaras, bet niekada nesužinosite tiksliai. Vėlgi, čia pažeidžiu teatro dėsnį – jei ant sienos kabo šautuvas, jis turi iššauti. O man pasirodė svarbu, kad ji čia yra, visą spektaklį tyli, kartais tarsi ketina pasakyti kažką labai svarbaus, bet ne, ji vėl tyliai nueina. Ir man pačiam patinka ši akimirka, toks pažado sulaužymas.
– Apskritai jos įvaizdis, žinoma, primena Davido Lyncho „Twin Peaks“ istoriją, kur už kiekvieno gana atpažįstamo personažo slypėjo masė nežinomų, pavojingų, nusikalstamų ar beveik stebuklingų dalykų. Tai reiškia, kad tokie dalykai vyksta kiekvienoje pasaulio šalyje, iš tokių asociacijų iš karto aišku, kad visur gali nutikti baisių, nepataisomų dalykų.
– Šį vaidmenį atliekanti aktorė Justina Vanžodytė juokauja, kad jai jau laikas vaidinti Latvijoje, nes aš jai duodu vaidmenis be žodžių, be teksto. Taigi, koks skirtumas, kur ir kokioje šalyje ji tylės.
Aktoriaus gebėjimas tylėti scenoje yra viena svarbiausių profesinių savybių.
Justina taip pat sakė, kad tai sunkiausias vaidmuo, kokį jai yra tekę vaidinti, ji daug ruošėsi, aš jai parašiau istoriją apie šią moterį, ji studijavo psichofiziką, žmogaus judėjimą depresijos metu, daug skaitė apie moteris, kurios gyvena tokiomis apleistomis sąlygomis. O paskui į spektaklį ateina žiūrovai, jos draugai, ir sako – mes nieko apie tave nesužinojome, tu visą laiką tylėjai… Juk aktoriui atrodo, kad jis turi kažką suvaidinti, o čia režisierius jam to neleidžia. Reikia tiesiog būti.
– Man atrodo, kad atidus žiūrovas supras viską apie jos personažą. O ypač finalo scenoje, kai ji pradeda žaisti su dviem vaikais, iškart tampa aišku, kad ir ji pati visai dar vaikas. Ir todėl ji taip gerai supranta viską, kas nutinka šios istorijos metu. Ir labai įdomus aktorius, kuris vaidino Luko sūnų Martyną, jam pavyko suvaidinti paauglį.
– Tai labai jaunas aktorius Jonas Viršilas, tik prieš trejus metus baigęs mokslus. Bet, žinoma, vis dėlto jis suaugęs, o užduotis buvo suvaidinti berniuką, jaunuolį. Daug dirbome su juo, nes tai svarbus vaidmuo – jis gi taip pat ne iš kaimo, jis svetimas.
– Ir, žinoma, labai įdomus šio spektaklio vizualinis sprendimas: faneriniai suolai perimetru, o centre – didelė schematiška namo dėžė, kuri ir pati sklandžiai juda po sceną, ir keisdama vietą keičia tiek personažų santykių perspektyvą, tiek savo funkcionalumą. Tai namas, veranda, mokyklos salė, pirtis…
– Man pačiam labai patinka tai, ką padariau su scenos erdve. Tiesą sakant, turėjome daug techninių problemų, visada buvo juokingų dalykų su namo judėjimu (konstrukcija yra labai sunki, sveria beveik toną) – ir viskas valdoma nuotolinio valdymo pulteliu, kaip vaikiški žaisliniai automobiliai. Tačiau neseniai žiūrėjau šį spektaklį tarsi iš distancijos ir man pačiam jis patiko.
– Šis statinys taip pat keičia savo nuotaiką, tai pavojingai išsikiša, tai įsiurbia į savo šiltą vidinę erdvę, tai, rodos, prasišviečia, tai galima pasislėpti už jo storos sienos.
– O jo kampai visą laiką yra nelygūs ir laužo matymo tašką. Man labai patinka kinetiniai sprendimai scenografijoje, jie padeda viską pakeisti vienu judesiu. Nesu dekoratyvių sceninių sprendimų gerbėjas – ne ta prasme, kad gražių, bet tarsi paaiškinančių kur ir kodėl šie personažai yra, aptarnaujančių spektaklį. Man visada patinka, kai yra kažkas šiek tiek ydingo, tarsi netobulo, ir tuomet viskas pavyksta.
Šiuo metu esu užsiėmęs ieškodamas būdų, kaip sugriauti šiandieninę estetiką. Nes susižavėjimas vienu dalyku iš karto pradeda pildytis tos temos variacijomis, ir aš šiek tiek išsigąstu bei imu norėti kažko kito. Dabar supratau, kad mėgstu „negražų teatrą“, noriu išgelbėti teatrą „nuo gražumo“. Tikrai norėčiau rasti kelią, kaip per antiskonį pereiti prie kitokio skonio. Mes su Reiniu daug kalbame apie tai, kad scenografija turi būti veikianti, ji neturi būti tik pjesės pakuotė. Nemanau, kad tai vienintelis teisingas dalykas, nes teatre gali būti viskas – ir gražios dekoracijos, kuriose aktoriai egzistuoja, bet tada jų egzistencijai ir veiksmui reikia rasti tinkamą ėjimą.
– Ar nebenorite grožio?
– Šiuo metu ne. Jau esu sukūręs daug gražių spektaklių ir didžiuojuosi, pavyzdžiui, savo darbu su Monika Pormale (scenografė, jų bendras spektaklis Latvijos nacionaliniame dramos teatre „Vėjeli, pūsk!“).
– Kaip režisierius dažnai išbandote naujus dalykus. Po „Mamos Drąsos“ Klaipėdoje pastatėte „Šekspyrą“ Liepojoje. Ten buvo galima įžvelgti jūsų naujos stilistikos paieškas, tai buvo tarsi jūsų ankstesniojo darbo tęsinys. Kas tapo tokiu pasiruošimu „Varovams“, ar atvirkščiai – dabar toliau judate ta pačia kryptimi, tęsdamas tokio stiliaus darbus?
– Ankstesniais sezonais daug dirbau su studentais (spektakliai „Medžioklė“ pagal Vampilovą, „Paskutinės valandos“ – dokumentinis filmas apie senus žmones, gyvenančius bendruose namuose), ir manau, kad „Varovai“ yra pirmasis žingsnis, naujojo stiliaus studijų rezultatas. Man buvo svarbu šiame spektaklyje išbandyti teatrališkumo ir dokumentikos derinį. Kartais tai galima pamatyti filmuose, bet aš labai norėjau tai išbandyti teatre. Tai savotiškas mockumentary (bet be parodijavimo, tyčiojimosi ar apsimetinėjimo), tarsi įprastas teatro triukų naudojimas teatro scenoje, bet tuo pat metu scenoje paliekant labai gyvybingą egzistenciją. Yra sąlygiškumai, ir šiame spektaklyje jų daug, net labai atvirų sąlygiškumų, bet man buvo svarbu, kad žiūrovai tuo pat metu tikėtų personažų jausmų ir veiksmų tikrumu.
Kai nusprendžiau tai padaryti, maniau, kad nepavyks. Kai pradėjome tai bandyti, paaiškėjo, kad yra daugybė galimybių.
Visą laiką bandau, kaskart ieškau naujų galimybių. Man įdomu daryti naujus dalykus, kaskart tikrinu savo stilistikos, estetikos, teatro pojūčio ribas, laužau tabu – čia į sceną išleidžiu vaikus ir šunį, tai tarsi bandymas patikrinti, ar tikrai tai nieko neduoda profesionaliam teatrui, ir man buvo svarbu išbandyti, ar iš tiesų taip yra.
Mes, režisieriai, visąlaik kovojame su klišėmis ir ieškome kažko naujo.
Tačiau taip pat svarbu neatsisakyti savo atradimų – būtent to, ką jau dabar mėgstame daryti scenoje, kad naujuose spektakliuose galėtume surinkti visus šauniausius ir įdomiausius dalykus bei parodyti juos žiūrovams.
