Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tėbus“. Antikinėje Sofoklio tragedijoje (442 m. pr. Kr.) Antigonė – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui, kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių sukurtuosius. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Netekęs visko Kreontas suvokia aukštesnįjį teisingumą ir apmąsto pražudytą gyvenimą.
Prancūzų dramaturgo Žano Anujo (Jean Anouilh) Antigonė – jauna mergaitė, ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti. 1942 m. prancūzų dramaturgas Žanas Anujis, žinomas kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera 1943 m. okupuotame Paryžiuje prilygo bombos sprogimui.
Apdovanojimai:
2020 m. „Padėkos kauke“ nominacijoje „Metų aktorius“ apdovanotas aktorius Jonas Baranauskas už sukurtus vaidmenis spektakliuose „Mūsų klasė“, „Antigonė“ ir „Euridikė“.
