Pagyvenę žmonės dažnai pajunta savo gyvenime atsivėrusią tuštumą – pasijunta esą nebereikalingi visuomenei. Šitą nejaukią nišą kiekvienas užpildo savaip – kas studijuoja Trečiojo amžiaus universitete, kas dainuoja chore „Sidabrinė gija“, kas užsiima labdara ar tiesiog imasi rūpintis viso rajono kačių mityba.
Džozefo Keselringo (Joseph Kesselring) juodosios komedijos „Aršenikas ir seni nėriniai“ herojės – dvi simpatiškos bobulytės, geraširdės ir nekaltos, nors prie žaizdos dėk. Kad galėtų ir toliau būti naudingos visuomenei, juodvi imasi labdaros. Ir, švelniai tariant, imasi jos iš pagrindų, radikaliai, anaiptol neapsiribodamos karšto sultinio virimu sergantiems kaimynams. Va čia tai iš tiesų – žudantis gerumas, radikalus humanizmas.
