Vienas iš nedaugelio Fiodoro Dostojevskio fantastinių apsakymų „Juokingo žmogaus sapnas“ gilinasi į moralinius žmogaus gyvenimo klausimus. F. Dostojevskis teigė norintis parašyti fantastinį apsakymą apie Jėzų Kristų. Dabar jo literatūros skaitytojams ir tyrinėtojams belieka spėlioti, ar šis rašytojo noras išsipildė „Didžiajame Inkvizitoriuje“ (tai romano „Broliai Karamazovai“ ištrauka,) ar trumpame apsakyme „Juokingo žmogaus sapnas“. Juokingas žmogus vaikšto po naktinį Sankt Peterburgą. Jis nusprendžia, jog pasaulyje nebeliko nieko prasmingo. Jam besvarstant apie savižudybę netikėtai už rankos jį ima tampyti maža mergaitė: prašo pagalbos.
Juokingas žmogus supranta, kad jai ir jos motinai kažkas atsitiko, bet nustumia ją šalin ir grįžta namo. Namuose jis išsitraukia revolverį ir ketina nusižudyti… tačiau prisiminęs sutiktą mergaitę ima kvestionuoti savo poelgį ir tuo metu užplūdusius jausmus. Nuo minčių netikėtai užmiega… Sapnas pakeičia Juokingą žmogų: pažadina jame glūdinčius kaltės, gailesčio, gėdos jausmus, meilę gyvenimui, padeda atrasti Tiesą, kurią nubudęs ima skelbti.
„Jeigu anksčiau aš būčiau gyvenęs Mėnulyje arba Marse ir ten būčiau pasielgęs taip begėdiškai ir nedorai,
kaip tiktai galima įsivaizduoti, ir būčiau buvęs taip už tai išplūstas ir išdergtas, kaip galima patirti ir įsivaizduoti nebent tiktai kartais sapne, košmare, ir jeigu, paskui atsidūręs žemėje, aš išsaugočiau to, ką padariau kitoje planetoje, suvokimą ir, be to, žinočiau, kad ten jau nieku gyvu ir niekada negrįšiu, tai, žiūrint iš žemės į Mėnulį, – man būtų vis tiek ar ne? Jausčiau gėdą dėl to poelgio ar ne?“ (F. Dostojevskis)
Tai Klaipėdos dramos teatre debiutuojančios LMTA teatro režisūros diplomantės Mildos Mičiulytės spektaklis.