Netolima ateitis. Pasaulyje po didžiosios katastrofos nebeveikia kompiuteriai, telefonai ir internetas. Nėra jokio būdo įrašyti ar atkurti praeityje sukurtus skaitmeninius vaizdus. Šioje postapokaliptinėje realybėje grupė archeologų, etnografų ir performerių ieško artefaktų, likusių iš senojo pasaulio. Vieną dieną jie iškasa iš žemės Šveicarijos firmos „Bolex International SA“ kamerą. Kaip sužinota iš archyvinės medžiagos, „Bolex“ kameros triumfavo šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmetyje. Tarp jų garsių naudotojų buvo Andy Warholas, Terry Gilliamas ir Jonas Mekas. Pastarasis, naudodamas vien tik „Bolexʼą“, nufilmavo visus savo filmus. Koks režisierius gali išsiversti be filmavimo aikštelės, techninės komandos ir aktorių? Ar vieno „Bolexʼo“ pakanka, kad būtų sukurtas filmas? Suintriguoti J. Meko asmenybės, grupės nariai renka vis daugiau medžiagos apie jį ir jo kūrybą. J. Mekas gimė Semeniškių kaime, Šiaurės Lietuvoje. Žavėjosi kinu ir literatūra. Norėjo tapti poetu. 1944 m. kartu su broliu išvažiavo iš šalies. Kitus penkerius metus jis praleido Vokietijos darbo ir pabėgėlių stovyklose. 1949 m. drauge su broliu atvyko į Niujorką, kur prasidėjo jo antrasis gyvenimas.
Septintajame dešimtmetyje, kai Holivude kinas struktūrizavo kino žanrus ir pasakojimų topus, uždegdamas vartotojus istorijomis iš Laukinių Vakarų ar pilietinio karo, lietuvis pabėgėlis iš Semeniškių kūrė savo individualų avangardinį kino metodą, sužavėjusį visą tuometinę Niujorko meno bendruomenę su Andy Warholu priešakyje. Kas buvo tas kuklus poetas iš mažos Rytų Europos šalies, kuriam Jungtinės Amerikos Valstijos yra skolingos tokią instituciją kaip Antologijos filmų archyvas?
Tyrinėtojų grupė, remdamasi išlikusia medžiaga apie J. Meką – jo paties karo ir pirmaisiais pokario metais rašytu dienoraščiu, interviu su J. Meku ir jo nufilmuotais interviu su tokiomis asmenybėmis kaip Yoko Ono, Johnas Lennonas, Susan Sontag ar Vytautas Landsbergis – bando atverti šio žmogaus fenomeną ir priartėti prie jo unikalaus metodo, užregistruoti tai, kas mums kasdienėse patirtyse nuolatos pradingsta – subjektyvią tikrovės tiesą.
