„Tėvuko Žaislai“ – tai pasakojimas apie skaistyklos vingiuose užstrigusius aktorius, kurie vis repetuodami savo pačių gyvenimą, bando atrasti kalčių atpirkimą, atleidimą ir išganymą. Aktoriai, vadovaujami paslaptingo Režisieriaus, tampa šachmatų figūromis, kurias Režisierius stumdo ir bando atrasti pačius netikėčiausius ėjimus, nuvesiančius į taip trokštamą atpirkimą. Tačiau ne visos šachmatų partijos yra lengvai suprantamos, ne visos – laimimos. Kartais žaisti tenka vėl ir vėl, norint atrasti tą vienintelį, patį teisingiausią, lemtingą ėjimą – nugalintį mirtį. Tačiau ar toks ėjimas egzistuoja? Galbūt Režisierius veltui stengiasi rasti kelią į išganymą ir jo kova su blogiu – bevaisė?
„Tėvuko Žaislai“ – tai mūsų visuomenės atspindys. Visuomenės, kuri už viską, kas vyksta aplink mus, turi prisiimti kolektyvinę atsakomybę, o jei to nedaro – anksčiau ar vėliau bus teisiami ir turės visas kaltes atpirkti, bet jau ne kaip visuomenė, o kaip kiekvienas jos individas atskirai. Ir nebebus svarbu, ar atsiteisime dar gyvendami čia, Žemėje, ar jau iškeliavę į Amžinybę – visi turėsime ieškoti Tiesos. Tiesos, kurią slėpėme dėl pačių įvairiausių priežasčių – saugodami vieni kitus nuo skausmo, ar saugodami patys save, bijodami bausmės, ar tiesiog nenorėdami pripažinti, jog padarėme klaidą. Klaidų ir kalčių našta gali būti lengvesnė, jei klaidas pripažįstame ir nustojame žaisti su savo ir savo artimųjų gyvenimais. Kartais taip žaisdami mes esame vedami pačių geriausių norų, tačiau bet kokiu atveju toks žaidimas veda į susinaikinimą, nes tik „tiesa padarys jus laisvus“.
Būtent tokiuose savo paties sukurto žaidimo labirintuose atsidūrė ir Tėvukas bei penki jo namų gyventojai – Mėta, Paulė, Anė, Gvidas ir Pani Helia, kurie tampa savotiškais Tėvuko žaislais, ieškant atpirkimo už kaltes. Režisierius yra šio žaidimo vedlys, siekiantis visiems geriausios galimos jo pabaigos. Tuo tarpu Kristas tampa diversantu, nesutinkančiu su žaidimo taisyklėmis ir visą jo eigą nukreipiančiu visiems netikėta ir nelaukta linkme, atskleidžiančia ilgai slėptą tiesą, kuria buvo bandoma pridengti nepakeliama kiekvieno žaidimo dalyvio kaltė.
„Tėvuko Žaislai“ – tai kelionė po savo pačių sąžinę, žvelgiant į scenoje vykstantį veiksmą, atliepiantį mūsų visuomenę, jos bejėgiškumą ir susiskaldymą, jos nesugebėjimą sustabdyti pašėlusios linčo teismo karuselės, kurioje visi kalti ir visi teisūs.
„Tėvuko Žaislai“ tai drauge ir nepaprastas dramaturgės Dalios Urnevičiūtės-Pilėnienės žvilgsnis, prašokantis dešimtmečius, lyg tiesiai į taikinį pataikiusi strėlė, paleista daugiau nei prieš 55 metus. Kartu aštrus dramaturgės žvilgsnis analizuoja tragiškiausią II pasaulinio karo žaizdą apibendrintoje nuotaikoje, telpančioje viename žodyje „kaltė“. Šiai analizei dramaturgė pasirinko „teatro teatre“ principą. „Tėvuko Žaislai“ gimė kaip spektaklis spektaklyje ir režisierės Martos Vendland pastatyme.
Spektaklio metu skambės nuostabi ir visiems puikiai pažįstama ketvirtojo dešimtmečio, jau klasika tapusi, muzika. Girdėsite Engelbert Humperdinck, Ella Fitzgerald, Caetano Veloso, Leonard Cohen ir kitų, scenos grandų, balsus. Darni muzikos, sceninio veiksmo, šviesų ir scenografijos visuma nukels jus į dar neregėtus pasaulius ir šviesiai, lengvai, lyg šokant, ves per pačias baisiausias mūsų sielos gelmes.
