Jeigu nemylėčiau žemaičių, tarp kurių išaugau, nebūtų taip skaudu matyti juos girtaujančius, mulkinamus, nebeprisimenančius garbingos praeities.
Groteskas – daugiau negu komedija. Tai pastangos kvatotis, kad niekas nematytų ašarų. Tai noras pasakyti, kad tarp žemaičių esama Žemaičių.
Pirmoji grotesko dalis – vyskupo kankinimas tars pasiskolinta iš M.Valančiaus „Šventųjų gyvenimų“, kuriuos jis rašė norėdamas padrąsinti carinėj priespaudoj vargstančius tautiečius.
Antroje dalyje cituojamas telšiškis Butkų Juzė, sueiliavęs kai kuriuos žemaitiškus padavimus ir taip pat pavadinės juos „Žemaičių stiprybe“.
Trečioji dalis – jau mūsų laikai, kai dar vakar garsėjom visame pasaulyje, o šiandien jau kai kurie apduję nebežino katra koja raišti ir katra ranka žegnotis.
Linkėčiau teatrui ir žiūrovams, kad iš savęs šiek tiek pasišaipę, gal net skaniai pasijuokę vėl pasakytume sau – kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus.
