Eimuntas Nekrošius nemėgo kamerų. Jis visuomet vengdavo fotografų objektyvų, gal todėl išliko tikrai nedaug režisieriaus portretų. Nemėgo, kai fotografuodavo ir jo darbus.
Dmitrijaus Matvejevo kameros žvilgsnis yra unikalus ir ypatingas. Fotografas kruopščiai kūrė daugiau nei dvidešimties pastarųjų metų Nekrošiaus pastatymų archyvą, išlikdamas beveik nepastebimas, tačiau pasižymintis aiškia estetine raiška. Fotografijose užfiksuota ne tik tai, kas vyko scenoje, bet ir spektaklių užkulisiai, aktorių nuotaikos, kūrybinio darbo akimirkos, šviesos žaismas. Visa tai, kas yra abipus uždangos.
Parodos darbai nėra atrinkti chronologiškai – tai greičiau emocinė kelionė po pastatymus, pradedant nuo „Trijų seserų“, sukurtų 1995 m. („Life“ festivalis), tęsiant teatro „Meno fortas“ spektakliais „Makbetas“ (1998), „Otelas“ (2000), „Metai“ (2003), „Giesmių giesmė“ (2004), „Faustas“ (2006), „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“ (2012), „Jobo knyga“ (2013), „Bado meistras“ (2015), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtu „Borisu Godunovu“ (2015), Lenkijos nacionalinio teatro „Vėlinėmis“ (2018), baigiant Klaipėdos dramos teatre sukurtais „Kalės vaikais“ (2018).
Didelę parodos dalį sudaro fotografijos iš „Hamleto“ repeticijų 1997 m. ir Elsinoro pilies Danijoje, kur 2001 m. buvo repetuotas ir rodytas „Hamletas“.
