Madonos, Mergelės Marijos (su kūdikiu ir be jo), tema yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių krikščioniškajame mene.
Pradėkime nuo to, kad viduramžiais terminas „madona“ buvo ir garbingas kreipinys, Italijoje vartojamas kreipiantis į moterį arba apie ją kalbant: „Madona, mano poreikį žinote…“ (Dante Alighieri), o poezijoje – apibūdinant mylimą moterį: „Madona yra trokštama aukščiausiame danguje.“ (Dante Alighieri)
Nusprendžiau atsiriboti nuo religinės šio žodžio reikšmės ir pagal savo viziją apversti jį aukštyn kojomis. Esame įpratę sutikti Madonos, kaip neprilygstamos, tyros ir nepasiekiamos moters, įvaizdį ir pamirštame, kad ji iš esmės buvo eilinė moteris, mama ir žmona. Stengiausi išlaikyti meninės temos sakralumą, pritaikydamas ją savo kelyje sutiktoms moterims. Taigi, šią koncepciją 2019 m. pradėjau plėtoti galvodamas būtent apie „paprastas“ moteris, stengdamasis jas paversti vietai ir laikui nepavaldžiomis ikonomis.
Rezultatas – fotografijų paroda, tais pačiais metais surengta Kastelbuono mieste (Italija). Parodai buvo sukurtas ir garso takelis, kurio autorius – amerikiečių miuziklo kompozitorius Angelo Badalamenti, plačiai žinomas dėl ilgamečio bendradarbiavimo su režisieriumi David Lynch.
2019–2021 m. Italijoje sukūręs pirmąją fotografijų seriją, kurioje dalyvavo įvairaus amžiaus ir etninės kilmės moterys, 2023 m. pradėjau kurti antrąją „Praygirl“ seriją Lietuvoje.
Iš kur kilo tokia mintis?
Iš Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje esančios Dievo Motinos vaizdo. Man didelį įspūdį paliko nepažįstamos Madonos atvaizdas ir tai, kad jos oda yra tamsi, kaip garsiosios Juodosios Madonos, esančios mano tėvynėje Sicilijoje, Tindario mieste. Šis ikonografinis panašumas ir dviejų beveik „dvynių“, bet taip fiziškai tolimų ikonų atradimas mane sužavėjo. Todėl uždaviau sau klausimą, kodėl nepasigilinus ir neišplėtojus tos pačios temos, pritaikant ją Lietuvos moterims su visiškai nauju ir kitokiu požiūriu.
Mane suviliojo mintis tyrinėti naują temą nepažįstamoje, dar neatrastoje vietoje. Taigi, stačia galva nėriau į naują projektą.
Gianluca Sodaro gimė Sicilijoje Kalėdų išvakarėse. Jis baigė Naująją dailės ir dizaino akademiją (NABA) Milane. Tais metais Gianluca buvo meistrų – pasaulinio garso meno kritiko Vittorio Fagone, vieno iš tarptautiniu mastu žinomų kinetinio meno pagrindinių figūrų Gianni Colombo ir konceptualaus meno / vizualinės poezijos 7-ajame dešimtmetyje istorijos eksperto Emilio Isgro – mokinys. Sodaro pirmuosius žingsnius fotografijoje padėjo žengti fotografai Umberto Agnello ir Enzo Nocera.
Jo kurti filmai sulaukė kritikų dėmesio ir laimėjo apdovanojimus daugybėje tarptautinių kino festivalių. Vienas sėkmingiausių – trumpametražis vaidybinis filmas „Ką Dievas sau galvoja“ („God’s Got His Head in the Clouds“). Iki šiol filmas parodytas ir palankiai sutiktas jau daugiau nei 25 kino festivaliuose Europoje, Amerikoje, Australijoje ir Azijoje.
Pirmoji personalinė fotografijos paroda „Ageless – Dolls Have Time To Waste“ 2016 m. eksponuota šiuolaikinio meno galerijoje „Meno niša“ Vilniuje, Liuksemburgo „Radbury“ ir „Gloria Delson Contemporary Arts“ Los Andželo centre.
2019 m. jis sukūrė personalinę parodą „Sante ma donne“, kuri eksponuota Kastelbuono mieste (Sicilija), „FotoFever Photography“ Paryžiuje, „Galleria dʼArte Contemporanea“ Katanijoje. 2022 m. Gianluca eksponavo savo darbus mugėje „MIA Photo Fair – Photo Independent“ Milane (Italija).
Daugiau informacijos:
„Trumpasis jungimas“. Su iš tikrųjų egzistavusių išgalvotų veikėjų nuotraukomis
Meno istorikė, eseistė ir žurnalistė Arabella Cifani
Kas atsitinka, kai sumanus sicilietis intelektualas atsiduria Lietuvoje – toliau nei 3 000 km į šiaurę nuo savo gimtojo krašto? Daug kas. Visų pirma – kultūrinis „trumpasis jungimas“, smarkiai sprogęs susidūrus iš esmės skirtingiems įpročiams ir tradicijoms. Kraštovaizdis iš sausringos saulėtos Trinakrijos salos (taip Siciliją vadino senovės Graikijos istorikas Tukididas), šventos saulės dievui, laikiusiam ten savo ganyklas, persimaino į užšalusias platybes prie Baltijos jūros ir beribius ją gaubiančius miškus. Šiose žemėse įsikūrę gražūs miestai, o šiuose miestuose gyvena ypatingai žavūs žmonės ir ypač moterys – aukštos, mėlynomis akimis, ilgais ir banguotais arba tiesiais, šviesiais ar raudonais plaukais. Lyg deivės, išėjusios iš tų miškų truputį pasivaikščioti tarp mūsų, išdidžios ir paslapties kupinos moterys, iš tiesų daug artimesnės sicilietėms nei būtų galima pagalvoti.
Taip, Gianluca Sodaro, pripažintas režisierius, rašytojas ir fotografas, patyrė „trumpąjį jungimą“. Ir tada jis ėmė fotografuoti tas moteris, savaime suprantama, kartu nešdamasis savo itališkos ir sicilietiškos meninės bei istorinės kultūros palikimą, ir tokia sintezė menininko dėka kelia šiurpuliukus. „Praygirl“ – taip pavadinta ši paroda, nes beveik visos šešiolikoje nuotraukų pavaizduotos moterys yra užfiksuotos maldoje.
Šešiolika moterų iš Lietuvos yra įvairaus amžiaus ir iš tikrųjų ne visos lietuvės: viena jų – juodaodė, dar viena – musulmonė. Galų gale tai nedaug ką keičia, jos visos yra savaip viliojančios ir turi savą istoriją, atskleistą bei įamžintą G. Sodaro kiekvieną jų nuodugniai tyrinėjant ir stebint. Tarp jų labiausiai iš vėžių išmuša Dovilė, kurios galvą gaubia nėriniuotas šydas, ji laiko suglaudusi rankas ir dėvi tamsius akinius. Su pagarbiu atsidavimu ji meldžiasi Vilniaus arkikatedroje, bet galbūt vis dėlto tai nėra jos vieta. Tokia moteris su tomis spindinčiomis ir karštligiškomis akimis už akinių stiklų labiau nei nuolankias maldas primena modernią airių rašytojo Le Fanu romano veikėjos Karmilos, pavojingos laisvėje klaidžiojančios vampyrės, figūros versiją – ji yra miela, melancholiška, tačiau ir pasirengusi užspausti gerklę, kol uždusins savo auką.
Kitos moterys taip pat nejuokauja – Kristina meldžiasi teatre, panirusi į niūrias mintis ir galbūt ketina kerštauti, gražuolė Nijolė įdubusiais skruostais verkia ir išraiškingai spaudžia savo gumbuotas rankas, Sandra maldauja Aukščiausiojo apsiniaukusiame danguje ir, aišku, kad niekas ten jos neišgirs. Rudaplaukė Erna, rūkydama cigaretę, galvoja apie savo Dievą, ir jos auskarų nusėtame veide padrikai klaidžioja mintys. Margarita, gražioji Margarita, aistringai meldžiasi ir maldauja lyg iš senų laikų atėjusi maldininkė – ar ją kamuoja meilės kančios? Dar yra Austėja, gaubiama savo granatų raudonos ir violetinės spalvų harmonijos, derančios prie jos rausvo kūno, panirusio ekstazę primenančioje maldoje, tuomet yra Dovilė, sielvartingai ir tyliai žiūrinti į dangų griuvėsių fone, atrodančiame lyg Ukrainos miestai. Aristokratiška ir išsekusi Daiva, nepaprastai elegantiška, meldžiasi tarp meno kūrinių, vertingų kaip ji pati. Iš visų moterų išsiskiria nerami Sabina, kurios ryškūs raudoni plaukai tarp šakų atrodo pilni spyglių – ji stebi mus skausmingu žvilgsniu ir didelėmis neramiomis mėlynomis akimis. Kitos – ramesnės (bent jau iš pirmo žvilgsnio): Sofija, kuri atrodo lyg medituojanti Dievo Motina, Deimantė su savo maldaknyge, kurioje ieško nusiraminimo žodžių, Sanija su dviem rožėmis rankose, tarsi kviečianti mus į tylią harmoniją, Ana, visa iš aukso ir juodmedžio kaip juodaodė Marija, Jūratė, kuriai senatvė suteikė švelnumo, leidžiančio apmąstyti praeitį ir ateitį su šypsena veide.
Ar kas galėtų sakyti, kad surasti moteris, gražias ir beveik visas jaunas, bei pastatyti jas pozuoti objektyvui yra lengva? Ir dargi tos moterys, ko gero, ne visai tradicinės. Ar jos neatspindi kažko iš praeities, kas šiandien jau tarsi ir neaktualu? Visų pirma, G. Sodaro, baigęs menines studijas Milano vaizduojamųjų menų akademijoje, kur jis, be kita ko, buvo Emilio Isgrò, Emilio Tadini, Gianni Colombo studentas, kuria savo vaizdus atidžiai tyrinėdamas ir itin dėmesingai derindamas detales – jis ieško drabužių, šydų, rožinių, rengia makiažo seansus, įsivaizduoja nuotraukos sceną tarsi dailininkas galėtų įsivaizduoti savo paveikslo viziją. Bet, pirmiausia, jis keletą mėnesių persekioja savo šmėklą – moterį, kurią nešiojasi galvoje ir ieško jos tarp daugybės veidų minioje, kol suranda. Sudėtingas menas. Tačiau, verta pabrėžti, jo nuotraukos nėra kaip plakatai, nurodantys tik vieną požiūrio tašką ar prie darbo stalo sukonstruotą teoriją. Jos perduoda žinią, galbūt ir alegorinę, jos pristato modernias moteris, sąmoningas savęs šeimininkes, jaunas ir senas, moteris, kurios gyveno arba nori gyventi, tikėtis ir veikti.
Šios moterys tuo pat metu yra sentimentalios, jausmingos, labai stiprios ir šaltos kaip ledu pasidengusi žemė, kur jos gyvena. Kai kurios, pavyzdžiui, Margarita ir Sofija, jei tik pastebėsime užuominas į dailininkų Guido Reni ir Carlo Dolci kūrybą, primena garsius paveikslus, kurių reprodukcijas neretai rastume pamaldžių italų namuose. Kitos priklauso prerafaelitų pasauliui – Deimantė galbūt yra ryškaus Dante Gabriel Rossetti modelio Elizabeth Siddal palikuonė. O Jūratė, tokia daugialypė ir kampuota, galbūt čia atsirado iš Egon Schiele nutapyto paveikslo.
Tai nuotraukos, liudijančios aukšto lygio profesionalumą, paremtą tiksliais meninio tyrimo kodais. Vieną tokių reikėtų pabrėžti – tai yra aukšta spalvotų spaudinių kokybė, visuomet tiesiogiai prižiūrima autoriaus.
Visos šešiolika šios parodos moterų pasakoja savo istoriją, o Sodaro sugeba užfiksuoti šių paslaptingų, sapniškoje kinematografinių ir literatūrinių nuorodų pripildytoje visatoje gyvenančių figūrų energiją ir esmę, palikdamas savitą bei su niekuo nesupainiojamą įspaudą, kurdamas stilių, kuris gali būti ironiškas, bet niekada vulgarus. Ar jos egzistavo anksčiau? Ar jos tikrai egzistuoja? O kokia jų esmė? Jose blyksteli visi sudėtingiausi moters sielos aspektai.
Sodaro moterys yra išgalvoti personažai, kurie iš tikrųjų egzistavo, ir visos jos žaidžia su mirtimi, jos – angelai, tyrinėjantys tamsą, jos – išsisklaidančių vaizdų seka, jos yra ne itin paguodžiančios ir sunkiai sutramdomos.
