ŪKŲ KRANTINĖ

Ko gero, nėra tokios temos, kuri nebūtų pakliuvusi į Vyto Karaciejaus fotokameros taikiklį. Dažnai autorius apibūdinamas kaip miesto metraštininkas, tenka su tuo sutikti: autoriaus akiratyje uostamiesčio šventės, kultūros renginiai, kasdienybė, architektūra, natiurmortai, gamta, reklaminė fotografija. Vytas, atrodo, nesirenka tinkančio ar patinkančio objekto, jis su pirmine medžiotojo aistra „pasisavina“ bet kokią pasaulio regimąją atkarpą.
Tačiau galima atrasti ir vieną temą, neabejotinai dominuojančią fotomenininko kūrinių archyve. „…dabar man labiau patinka gamtos dalykai negu miestas, ir net labiau nei žmogus“, – sako Vytas. Pajūrio peizažas užėmė svarbiausią vietą patyrusio vaizdinių medžiotojo trofėjų lentynoje – ne veltui sakoma, į jūros horizontą ir ugnį niekada neatsibosta žiūrėti. Matyt, tokia vakarietiška meditacijos forma užkoduota kažkur giliau, nei siekia loginių sprendimų galia. Poreikis pasinerti į pirmapradę būtį būdingas visai žmonijai, bet fotografas dar jaučia ir nenumaldomą troškulį šiuos vaizdinius įkalinti savo cheminėse ar skaitmeninėse laikmenose.
Parodai atrinktuose darbuose autorius dar palieka šiek tiek žmonių egzistavimo ženklų. Tirštame rūke tirpsta Danės žiotis apglėbę ritmingai pulsuojantys turėklai, kranto horizontalę iškreipiantys buvę sandėlių pastatai, nutolstantis keltas. Sunkiai beapčiuopiami civilizacijos atributai tik pažymi kelią į pagrindinius medžioklės plotus, nurodydami, kad visi šiandienos rūpesčiai liko užnugaryje. Pagrindiniai spalvotų atspaudų veikėjai – vėjas, vanduo ir riba, kur sausuma susiduria su jūra. O čia jau ilgas laukimas, tykant pačios tinkamiausios šviesos, pozicijos geriausiam rakursui paieškos. Vytas atkakliai ieško vis naujos pajūrio peizažo konfigūracijos, tarsi sustabdydamas tą unikalią gamtos jėgų išsidėstymo poziciją priverstų ją egzistuoti amžinai.