Pjesėje „Mums viskas gerai“ su postpankiška ironija kalbama apie šiuolaikinę visuomenę, nutrūkusius žmonių tarpusavio ryšius, abejingumą, niveliaciją.
Anot šios pjesės vertėjo klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko, jos peizažas – šiuolaikinė Lenkija, iki skausmo primenanti ir mūsų dienų Lietuvą ar bet kurią kitą posovietinę šalį.
Trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir užgautos – gyvena viename bute, tačiau jų nebesieja nei esami kraujo ryšiai, nei geografija. Dramos personažai vienas kito nebegirdi ir net nebando kalbėtis ar įsiklausyti. Iš tiesų jie net negyvena, o tiesiog būna, laukdami beketiško stebuklo, kuris neateis. Laukdami tikrojo gyvenimo – gyvenimo be baimės, be pažeminimo, su savigarba ir orumu. Be amžinojo „o Vakaruose tai jau, o pas mus vis ne“ ir be tylaus siaubo suvokus, jog tavo gyvenime niekas nepasikeis.
Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių.
